Tyla
TURINYS:
1. Mintys
2. Saulės atspindžiai
3. Į šviesą
4. Saugi
5. Veidas
Kitos ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
| |
Mintys
2007-12-23 23:50:04
Skambutis paprastai reiškia dvejones. Vis dar svarstai, ar kuo skubiau apsisukti ir bėgti prie pagrindinių durų (namo), ar susikaupti ir žengti į klasę. Mano draugai laukia tyliai, kalbos seniai pasibaigusios, nors mokytoja dar neatėjusi. Nebent vienas kitas tyliai kažką sušnabžda, sukikena merginos, tačiau juokas iš šios vietos išsiurbiamas, įsivyrauja tyla. Savo nugara jaučiu juos visus, laukiančius ir nerimaujančius. Bandau susikaupti ir sustingti šioje vietoje, nepasiduoti impulsui BĖGTI.
Bėgti nemėgstu. Nors atrodo, reikėtų... Ta mano proto dalis, kuri skambina nerimo varpais, kartais atrodo tokia stulbinamai teisi, tačiau niekaip nesuprantu, KODĖL. Ji to nė karto nepaaiškino, tik ragino daryti TAIP ar ANAIP.
Lieku.
Ši mokyklos dalis pastatyta visai neseniai, tačiau sienos atrodo baisiau nei senojoje dalyje. Kai kas juokauja, kad statybininkai buvo atvežti iš Kinijos, nemokėjo sienų tinkuoti. Jos visos išvagotos smulkiais įtrūkimais, kurie prie pat grindų gerokai platesni – mokinių batų išdaužyti. Visas šis tinklas driekiasi koridoriais, tiek sienomis, tiek lubomis, lyg žadėdamas vieną dieną palaidoti po savimi visus „gyventojus“. Man atrodo, prie geografijos kabineto durų jis dvigubai tankesnis nei bet kur kitur. Tai čia, kur mes kantriai laukiame, pamiršę juoktis ir žaisti smulkius žaidimus. Niekam to nesakau garsiai, nes senokai esu pripratusi – man daug kas atrodo kitaip nei visiems.
Kai iš toli atsklinda tylus moteriškų batelių kulnų kaukšėjimas, apsišarvuoju kantrybe. Turėsiu iškęsti dar vieną pamoką.
Ne, geografė Rita Nevė nėra baisi, ar pasižyminti bjauriu charakteriu. Jos veidas netgi labai gražus, be pykčio pėdsakų. Nemačiau, kad ji būtų nors kartą supykusi ir pakėlusi balsą. Netgi nebardavo. Nepaisant to, jos veide nebuvo vietos ir šypsenai. Jis tiesiog spindėjo tobulu neutralumu. Man kartais pasivaidendavo, kad Rita Nevė pamokos metu mūsų visiškai nesiklauso, lyg stengtųsi padaryti kažkokį kitą darbą. Nematomą mūsų akims. Visi ją sutikdavo be emocijų ir išeidavo, palikę šypsenas. Geografijos kabinetas buvo tarsi juodoji skylė, apie kurias man pasakojo tėtis. Juodosios skylės paprastai suryja viską – netgi radijo bangas ir šviesą. O mūsų geografijos kabinetas surydavo visas emocijas. Ir ne tik...
- Trečiadienį aš pasakojau jums apie Pangėją, - tylus, bejausmis Ritos balsas sklinda klasėje be mažiausio pasipriešinimo. Tik mano suolo draugės rašiklis skrebena popieriuje nervingus rutuliukus, kurie patraukia mano žvilgsnį. – Tikiuosi, jūs gerai viską pamenate ir pasikartojote. Pangėja...
Ritos šviesiai pilkos akys nužvelgia tylinčius suolus. Kai ji pažvelgia į mūsų pusę, draugės rašiklis nutyla, be garso atsigula ant popieriaus lapo.
Idealu. Tokios pavyzdingos tylos galėtų pavydėti bet kuris suirzęs pedagogas, kurio pamokose niekada nenurimsta juokas ir erzelis. Ir kaip jai tai pavyksta? Regis, Rita net nesistengia kontroliuoti padėties. Ji pati yra PADĖTIS.
- Tomas... – ištaria ji, kažkodėl žiūrėdama į mane. – Papasakos jums, kas yra Pangėja ir kokie žemynai susiformavo iš jos.
Vargšas Tomas. Jis sunkiai pakyla iš savo vietos, kitame klasės gale. Amžinai nieko nepamenantis, tik dailės pamokose sugebantis parodyti savo talentus. Iš jo senokai nebesityčioja – nebėra dėl ko. Netgi didžiausi klasės mušeikos jam petį paplekšnoja po dar vieno nesėkmingo bandymo atsakinėti prie lentos. Užjaučia. Jeigu Ritos veidas atrodo amžiams suakmenėjęs, tai Tomo fizionomijoje lygiai taip pat įspausta amžina nesėkmė. Jis netgi nebeparodo savo nerimo dėl būsimų rezultatų. Lyg mirtininkas, kuriam visas gyvenimas – pergalvotas šimtus kartų ir pamirštas. Ir kai jis taip pakyla iš savo vietos (nesvarbu, kokia pamoka bevyktų), visi draugiškai ima „sirgti“ – kad tik jam pasisektų...
- Ar mokeisi, Tomai?
To klausiančios lūpos šiek tiek pablyškusios, sujuda saikingai – tik tiek, kad pakaktų žodžiams suformuoti. Man patinka stebėti Ritos veidą. Regiu ten įrašytas kažkokias taisykles, kokių nemačiau jokiame kitame veide. Ir jos akys – visada įdėmiai atmerktos, stebinčios pašnekovą. Stovėdama prie lentos daugiausiai jėgų, regis, iššvaistau pastangoms išsiginti nuo jų. Tomo vietoje greičiausiai stebėčiau klasės gale sustatytas spintas. Galbūt lubas. Nes žiūrėti į Ritos pilkas, dideles akis – tas pats, kas ištrinti iš savo atminties VISKĄ, ko tau reikia tuo metu.
- Taip, m...mokiausi...
Klaida. Jis žiūri tiesiai į ją. Dar akimirka, ir jis pamirš, kas yra ta Pangėja ir su kuo ji valgoma. O galbūt ir ne – juk kiekvienas suprantame žvilgsnius skirtingai.
Žinoma, jis mokėsi. Jis stengiasi iš paskutiniųjų, nes jo knygelėje – vieni dvejetai ir trejetai. Kai kurie tyčia nesistengia, tačiau už tokius paprastai niekas ir „neserga“. Tomas nekaltas, kad kiekvienoje kišenėje nešiojasi po tuziną Merfio dėsnių.
- Mes klausome, Tomai. Papasakok, ką žinai.
- Pangėja... tai...
Sunkiai pradeda, tuoj pat ir nutyla, lyg vaikydamasis žinių kąsnelius. Dešimtis kartų mačiau šį spektaklį. Dar įdomu tai, kad Tomas net nesistengia ieškoti pagalbos. Jis nepastebi tyliai vapančių lūpų, pakeliamų raštelių su atsakymais – visa tai lyg ne jam. Ir po pamokos jis dar padėkoja visiems, kurie bandė jam padėti, nors pagalba nepasinaudojo nė per nago juodymą.
Dabar gi jis net ir nebandytų ieškoti tos pagalbos. Kai tave „pagauna“ Ritos Nevė akys, nuo jų nenusakomo žvilgsnio pabėgti sunku.
Tylą sudrumsčia spragtelėjimas ir šlamesys – nuo lubų pažyra lengvas dulkių debesėlis. Dar vienas įskilimas tinke...
Rita net nebando padėti išlaisvinti minčių. Ji tiesiog žiūri į Tomą ir nejuda, lyg akmeninė statula. Tiesiai sėdi savo kėdėje, pusiau pasisukusi į klasę, tačiau veidu į stovintįjį prie lentos. Tokioje pozoje jos kakle išryškėja daili linija...
Pažvelgiu į Tomą. Regis, jis suglumęs tiek, kad net nebepamena, ko ten atėjo. Jeigu jo akys pakryptų vos per milimetrą, jis žiūrėtų jau ne į mokytoją, tačiau į mane. Nors jam geriausia dabar – visai užsimerkti.
Net nepajuntu, kaip mano ranka pakyla, imu mojuoti Tomui. Jis pastebi. Aš be žodžių jam parodau - užsimerk! Nebandyk žiūrėti – tik galvok!
Mano gestas visai tylus. Nepaisant to, Rita sureaguoja žaibiškai. Ji pastebi, kad mokinio žvilgsnis nuslydo kažkur už jos nugaros. Kai atsisuka, aš sėdžiu kaip ir anksčiau – rankos sudėtos, lūpos suspaustos, akys – tiksliai į dešimtuką. Nepajėgiu apsimesti, kad mane labiau domina gelsva, suskilinėjusi siena, todėl mudu susiremiame žvilgsniais.
Ir pasijuntu, lyg patekusi į svetimą klasę. Ritos akyse pirmą kartą pastebiu kažkokią emociją, kuri stengiasi pabėgti nuo manęs, pasislėpti. Nuostaba, sumišusi su paslėptu įniršiu. Net jeigu toks atsakymas tik mirksniui šmėkšteli mano pasąmonėje, aš patikiu tuo.
- Pangėja buvo... žemynas, susidaręs Žemės paviršiuje... maždaug prieš du šimtus septyniasdešimt milijonų metų... – staiga išgirsta visi tai, ko nesitikėjo išgirsti. Tomas tyliai prabyla, stipriai užmerkęs akis, net kaktoje įsirėžusios kelios gilios raukšlės. Jis raute rauna iš savo smegenų atsakymus, vargšelis. Aš net užgniaužiu kvapą iš palengvėjimo. Rita nebežiūri į atsakinėjantį, dabar ji stebi mane. Ir atrodo, jog žodžiai jai seniai neberūpi. Vienas tų momentų, kai aš matau jos „pašalinį darbą“, kurio reikšmės nesuvokiu. Gal skaito mano mintis? Gal stengiasi savo neįskaitomu žvilgsniu parodyti, kas čia viršesnis? O galbūt laukia, kol neišlaikysiu ir nusuksiu akis.
Kodėl ji atrodė tokia nustebusi ir įtūžusi? Ką aš padariau ne taip? Jeigu ne šie klausimai, galbūt būčiau prisiminusi, jog spoksoti – nemandagu. Tačiau dabar tik „rausiuosi“ tose pilkose akyse, ieškodama pasislėpusių atsakymų. Ir kai susivokiu, akis pirmiau nusuka JI.
Negirdėjau, ką pasakojo Tomas. Jis kalbėjo kelias minutes – už tiek aš jam geriausio pažymio nepagailėčiau. Rita parašė jam aštuonetą. Koks laimingas buvo jo veidas, kai atmerkė akis! Turbūt pats nepatikėjo, kad kažką prisiminė. Ir kai ėjo prie savo suolo, jo pasitikti pakilo daugiau rankų, nei galėjo tikėtis.
- Andromeda, - staiga išgirstu savo vardą.
Mokytoja brūkšteli rašikliu kažką žurnale, tada pakelia akis. Pajuntu, kad mano kūnas nebegali išsėdėti suole. Jis pakviestas, privalo atsiliepti. Man tik labai nepatinka ta veido išraiška. Lyg ir toks pat bejausmis, bet lūpos jau įraudusios, lyg ką tik pasisotinusios vampyrės. Negana to, lūpų kampučiai šiek tiek nuleisti. Ir akys...
Jeigu tiek laiko nebūčiau jų studijavusi, galbūt nepamatyčiau jokio skirtumo tarp dabartinės ir senesnės Ritos, jos neįskaitomų emocijų. Tačiau dabar aš žinojau, kaip atrodo emocijos, kokį jos įgauna pavidalą.
Šita Rita man norėjo už kažką atkeršyti.
- Afrikos žemynas. Pasakok.
Kurgi dingo tas mandagus kvietimas pasidalinti žiniomis? Pėdindama prie lentos stengiuosi nežiūrėti į mokytoją, bandydama prisiminti, ką ten skaičiau apie didelę ir pilną grožybių Afriką. Jaudinuosi. Nežinau, kaip Rita elgsis dabartinėje situacijoje – bandys žiūrėti į mane, ar vis gi stebės klasę, kur nėra ką stebėti – visi sėdi romūs, netgi apsnūdę.
Sustoju, apsisuku ir sustingstu, sukabinusi pirštus už nugaros. Akie krašteliu pastebiu Ritą, sėdinčią savo ankstesniojoje pozoje – pusiau nusisukusią nuo klasės (tik į kitą pusę), akimis gręžiančią mane. Vos susilaikau nepatikrinusi, KOKS tai žvilgsnis. Bijau netekti visų savo paskutinių minčių, kurias ką tik iškėliau į paviršių.
Kai pradedu kalbėti, netgi pasijuntu šiek tiek ramesnė. Seku savo žodžius, prisimenu piešinius vadovėlyje, žemėlapį už savo nugaros... Visada labiau sekasi, kai matau ne savo klasės draugus, sėdinčius ir stebinčius mane, bet tik blankius jų miražus. Mano akys stebi tai, kas egzistuoja nematomas netoli mano veido, tiesiai prieš mane. Taip lengviau. Tie šešėliai, kurie mirga šiek tiek toliau, tampa nereikšmingi ir neutralūs.
Ar ji vis dar žiūri į mane?...
Sekundei nutylu vidury sakinio, sugavusi smalsią mintį, tačiau žvilgsnio nuo Nematomo Daikto nenuleidžiu. Iš kažkur atklydusi mintis staiga persipina su mano pasakojimu, žodžiai ima lėtėti, kliūti... Kelissyk sumirksiu, stengdamasi išlaikyti dėmesį Nematomam Daiktui.
Ne, Rita man neįdomi. Ji nieko kito neveikia, tik žiūri. Ji visada žiūri. Ir jos žvilgsnis tuščias, kaip užsisvajojusios karvės – nerasčiau jame nieko įdomaus. Tad pasakok, dėl Dievo meilės! Tik pasakok...
O kur aš baigiau?
Giliai įkvepiu, vydama iš galvos sutrikimą. Pamažu prisimenu salą Afrikos pašonėje, apie kurią tiek skaičiau. Madagaskaras, taip...
Apie Madagaskarą galėčiau pasakoti valandų valandas. Tėtis buvo ten, jo albume pilna nuotraukų iš salos. Ten jis dar visai jaunas. Ir istorijų tiek žino, kad greičiausiai susirinkčiau visai neblogą pažymį metų pabaigai, jeigu pradėčiau kiekvieną pamoką pasakoti jas. Kartais jo klausiu, ar jis dar sugrįš tenai. Kartu su manimi ir mama. Tačiau tėtis nežino. Nors retsykiais tvirtina, jog būtinai dar kartą nukeliaus.
Abejoju, ar Ritai taip smarkiai rūpi tos gyvenimo Madagaskare istorijos. Greičiausiai ji tenori sužinoti, koks salos plotas ir kiek ten gyventojų. Ir ar ten yra ugnikalnių...
Pačiu pačiausiu akies krašteliu matau jos blankų siluetą, teberymantį toje pačioje pozoje. Mokytoja nė karto nesujudėjo, greičiausiai net galvos nepajudino. Būčiau tai pastebėjusi.
Ir vis dėl to tame akies krašteliu regimame miraže kažkas yra negerai. Aš vėl užsikertu. Šį kartą akys nuslysta nuo Nematomo Daikto ir pažvelgia kur kas toliau, į klasę.
Stoviu prietemoje, jausdama kairiu skruostu tą nelemtą žvilgsnį. Už lango vis dar karščiu kunkuliuoja saulėta diena, tačiau čia, viduje, aš jaučiu šaltuką. Nematau nė vienos poros mane stebinčių akių. Arčiausiai sėdinti Jurga atrodo mieguista, pirštais trina dešinę akį, tuo tarpu kairioji jau pakankamai pritrinta, paraudusi. Už jos sėdintis Darijus jau beveik miega, vis dar stengdamasis nepadėti galvos ant savo rankų, kovodamas.
Visi atrodė tokie išsekę, lyg pamoka būtų ištįsusi iki kelių valandų. Ir tas keistas pojūtis mano kairiajame skruoste, tas atstumiantis miražas akies kamputyje... Kažkodėl prisiminiau dėdės pasakojimą apie savo darbą kapinėse. Jis minėjo, kad duobkasiai gana dažnai akies krašteliu regi kažką, ko atsisukę niekada nepamato. Tarp jų retai pasitaiko silpnų žmonių – jie neištveria pojūčio, pabėga. O ir pasilikusieji anksčiau ar vėliau ima tvirtinti, kad geriau tų reginių nebandyti pamatyti. Dėdė nepasakė, kodėl. Tačiau ir nutylėjimo pakako, kad nesudėčiau bluosto kelias naktis iš eilės.
Tai tik Rita Nevė. Ji žiūri į mane savo kvailos karvės žvilgsniu, kuriame nėra jokių suprantamų emocijų. Nes ji žiūri tik tam, kad tu viską pamirštum. Kaip kvaila.
Ir aš akimis pasiveju nemalonųjį miražą. Tik trumpam, kad įsitikinčiau, jog Rita nebesitiki sulaukti iš manęs daugiau nė vieno žodžio - nei apie Madagaskarą, nei apie Af...
Akimirką mano širdis beveik sustoja. Pilkos, skvarbios akys, nepraradusios nė lašo žvalumo sukausto mane vietoje. Aš net pamatau tai, kas akies kamputyje atrodė taip keistai – sveikai įraudęs Ritos veidas, neįprastai lengva šypsena dar raudonesnėse lūpose. Ji ŠYPSOJOSI, ko anksčiau niekada neteko matyti. Tačiau aš visiškai nenorėjau šiuo momentu suprasti, ką gali reikšti tokia šypsena. Man labai norėjosi bėgti. Tačiau lygiai taip pat aš nepajėgiau ir pajudėti.
Akies kraštelyje tariausi matanti kažkokį purvinai raudoną gumulą, nusėtą nešvariais krešuliais – tokia vizija mane privertė sunerimti. Ji buvo netikėta. Tačiau aš nė kiek nesitikėjau, jog tikrasis vaizdas beveik atitiks mintį. Ritos tobulai neutrali šypsena pritvinkusi kažko atstumiančio, tamsaus. Ir kuo ilgiau žiūriu į ją, tuo labiau slopsta noras kovoti su jos akimis. Pralaiminčioje tyloje krūptelėti priverčia tik duslus spragtelėjimas. Pajuntu ant plaukų byrančio tinko dulkes. Dar vienas įtrūkimas...
- Sėsk. Devyni.
Šnabždesys, skirtas tik man. Paklusniai linkteliu ir kliūvančiomis kojomis sugrįžtu į savo vietą. Staiga pajuntu pykinimą ir nuovargį. Net apsidžiaugiu prisiminusi, kad ši pamoka - šiandien paskutinė.
2007. Aurimas G.
|