Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Evoliucija
2007-12-18 22:58:42
Ji atrodė labai paslaptinga. Begarsė, vaikštanti vien pirštų galais. Kai sustingdavo savo įprastoje pozoje prie apskaldyto kelmo, pusiau įrausto į žemę, tapdavo panaši į statulą.
Stebėdavo mane oranžinėmis akimis, netardama nė žodžio. Šiek tiek šypsodavosi, rodydama aštrius dantukus.
Tačiau jaučiausi saugus.
---[]---
Tariausi esąs vienišas, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Pasistačiau namelį didžiulės girios tankumynuose, kur jokia civilizacija dar neparodė savo snapo. Stačiau kaip mokėjau, iš vietinių medžiagų. Nenorėjau, kad būtų gražus. Turėjo būti šiltas ir jaukus. Ir statytas savo rankomis.
Man patiko ši giria. Šalta, tanki, pilna girgždesių, kojų bei kojyčių trepsėjimo, vėjo stūgavimo aukštų medžių vainikuose. Ji atrodė absoliučiai priešiška, kartu tokia paprasta ir aiški. Ji tapo mano namais.
---[]---
Pabėgau, kai vieną dieną į mano tėvų namus užsuko pagyvenęs vyriškis ir pasiūlė savanoriškai pakeisti reklamos agentą. Netgi pamatavo mano, jauniausio šeimos nario, kaktą. Pasakė, kad pakankamai plati reklamuoti Pepsį. O gal sintetinius „Tubidubi“ guminukus, kurie tuo metu tapo velnioniškai populiarūs. Klausytis jo kalbų tada labai nenorėjau. Buvo šlykštu. Pamenu, tėvas ėmė rėkti, kad savo kaktos teplioti svetimo agento prasimanymais neleisiąs. Jam pakišo popierių su sutartimi tarp dviejų agentūrų. Ten buvo parašyta, kad mes jau parduoti. Ir viskas apie baudas ir terminus už įstatymo nepaisymą ir kaktų nusisavinimą. Žodžiu, mūsų leidimo jiems nelabai ir reikėjo. Visas agento vizitas tebuvo įstatymo numatyta mandagumo akcija „savo klientams“.
Mūsų kaktos, krūtinės ir dalis nugaros mums nepriklausė. Tai buvo spermos bankų nuosavybė. Pastarieji šitą „turtą“ nuomojo, kam netingėjo. Žinoma, pirmiausiai tai buvo reklamos agentūros ir medicininių tyrimų laboratorijos. Būčiau į tai greičiausiai neatkreipęs dėmesio iki pat aštuoniolikos metų, jeigu ne ta popietė su reklamos agentu, pasiruošusiu parduoti mūsų kūnus tatuiruotojams savo tikslais.
Žinoma, gatvėse mačiau daugybę žmonių ištatuiruotomis kaktomis. Pliažuose ta pati minia atrodė dar margesnė. Kiekvienas buvo ištatuiruotas kokia tik nori reklama – pradedant indų plovikliais, baigiant bilietų reklamomis į Kukamandžos (tas buvo be reklamų) koncertus. Be reklamų dar vaikščiojo šalies prezidentas, jo žmona ir pusė parlamento. Kiti „puošėsi“ kukliai. Apsiribodavo tik garsių firmų, gaminančių naujausias technologijas, logotipais. Arba susimokėdavo astronominę sumą ir išpirkdavo savo kūno dalis iš spermos banko. Įstatymas saugojo tik kūdikių ir vaikų iki 16 metų neliečiamas kaktas ir subinytes. Vėliau ateidavo dviejų metų periodas, kuomet paaugliai galėjo nuspręsti savo nuožiūra – ką ir kiek reklamuoti. Visi kaip užhipnotizuoti rinkosi kino industriją. Tapdavo kino herojais. Retas kuris reklamavo buitinę chemiją...
O vėliau, atšventus aštuonioliktą, ateidavo malonus dėdė su portfeliu ir atkišdavo popieriukus. Arba banko paskola aštuoniasdešimčiai metų (dvidešimt procentų), arba mokėk sumą, už kurią pusę mėnulio pajėgtum nupirkti. Trečia – lengviausia išeitis buvo atkišti kaktą, užpakalį ir krūtinę tatuiruotojui. Ir jokio pasirinkimo. Tą pačią dieną galėjai išeiti iš kabineto reklamuodamas vaistus nuo hemorojaus. Jokių mokesčių, jokių astronominių sumų. Tik reguliariai lankykis pas tą patį tatuiruotoją, keisk reklamas, vykdyk savo prievolę ir gyvenk kaip nori.
Tai buvo marga vaikystė.
Išeini į gatvę – o visi pastatai net mirga nuo visokiausių pranešimų. Kai kurie mirkčioja. Dar kiti automatiškai pasikeičia, vos tik lietus palyja. Metro viduje sėdėdavau ant suolo, reklamuojančio nykstančias grynakraujų juodaodžių gentis. Vaikai švariomis kaktomis ir labai graudžiomis akimis žiūrėjo iš po mano užpakalio viršun. Praskėtęs kojas matydavau kažkokios mažės burną su vos keliais dantukais.
Santechnikai vilkėjo darbinius kostiumus, išpaišytus naujų vamzdžių ir sujungimų reklamomis. Mano mėgiamų bandelių pardavėja kas savaitę pražysdavo nauja kramtoškės reklama. Ir jokia kita. Aš ją taip ir vadindavau – „Panelė Kramtoškė“.
Mano anglų kalbos mokytojas turėjo problemą – jo tatuiruota kakta buvo sutinusi. Sakė, jog oda alergiška dažams. Tatuiruotojui tai buvo nė motais. Jis dirbo savo darbą, medicinines problemas palikdamas dermatologams. O šie darbo turėjo penkiais tūkstančiais procentų daugiau, nei per praėjusius du šimtmečius. Pinigų mašina rijo visus ir viską.
Mano draugė, kuriai tuomet buvo tik septyniolika, pasirinko kosmoso programos reklamas. Jos kaktoje nuolat spindėjo žvaigždutės. Tik keisdavosi raketų padėtis ir dydis. Šūkis išlikdavo visuomet tas pats. Viena kartą ją pašaukiau ne vardu, o reklamuojamos firmos pavadinimu. Supyko, vos susitaikiau. Mano problema, jos manymu, buvo ta, kad aš nereklamavau nieko. Mano kūnas buvo vis dar švarus.
Ji svajojo dirbti reklamos agentūroje. Jos tėvas ten dirbo, todėl parūpindavo savo dukteriai gražiai atrodančių reklamėlių. Didelėmis kainomis, kad kuo greičiau ištirpdytų jos skolą.
- Kai man sueis septyniasdešimt metų, - svajojo mergina, - aš paliksiu tik žvaigždes. Argi jos negražios?
Sakiau, kad labai gražios. Bet mano balsas turbūt skambėjo ne taip. Aš visai nenorėjau, kad ji ką nors reklamuotų. Ar kad dalyvautų medicininiuose eksperimentuose.
- O tavo nuomonė, jaunasis ponaiti, niekam neįdomi,- pareiškė man agentas, pasikišdamas savo popierius po pažastimi. Jo kaktoje ryškiai švietė vaistų nuo kosulio reklama. – Įstatymai tokie. Jeigu kas nepatinka, skųskis šalies prezidentui. Statyk palapinę prie jo rūmų, gal ko ir pasieksi.
Skųstis, žinoma, aš galėjau. Tik pats prezidentas buvo kažkurio privataus spermos banko nuosavybė, dargi neturintis tiesioginės motinos. Naudos iš jo buvo kaip iš pernykštės brošiūros. Tad prikandau liežuvį.
Tai buvo laikai, kai žmonės labai greitai mokėsi ignoruoti reklamas. Reklamos kontoros vertėsi per galvą, išradinėdamos naujus metodus. Dangus ir žemė jau buvo panaudoti. Dirbami laukai – taip pat. Skrendantys lėktuvais matydavo sistemingai sėtuose laukuose išaugintus firmų logotipus su šūkiais. Tokie buvo finansuojami papildomai. Apie pastatus ir transportą patylėsiu – tai buvo neefektyvus reklamos pagrindas, kurio niekas nebematė. Išmoko ignoruoti. Televizija irgi tapo gūdžia reklamos praeitimi. Prietaisą, blokuojantį bet kokį nepageidaujamą vaizdą, galėjai nusipirkti bet kuriame pogrindiniame turgelyje. Nelegalu, užtat veiksminga.
Pati šlykščiausia vieta, mano nuomone, buvo reklama kompiuterio ekrane. Nesvarbu, ką sugalvotum daryti su savo žaisliuku, lygiai kas valandą bet koks ekrane rodomas vaizdas dingdavo, pasirodydavo dešimties sekundžių reklaminis filmukas. Atsitiktinis, atsiųstas iš interneto. Tam priešnuodis irgi buvo, tačiau dėl šito galėjai tūptelėti už grotų. Ilgam.
---[]---
Kitą dieną mano kantrybės taurė buvo pripildyta iki viršaus – aš pastebėjau labai nelaimingą savo draugę. Jos kaktoje atsirado bjauri, negyjanti žaizda. Būčiau jos gailėjęs, jeigu ne žodžiai, kuriais man guodėsi. Mergina gailėjosi, kad nebegalės didžiuotis savo naujomis žvaigždėmis...
Tą pačią naktį parašiau jai atsisveikinimo laišką, kuriame pasakiau viską, ką galvojau. Antrą laišką parašiau šalies prezidentui. Trečias buvo skirtas tėvams. Abejoju, ar prezidentui laišką kas nors perdavė. Neketinau laukti ir išgirsti apie tai.
Visgi buvau naivus. Tikėjausi, kad kažkur egzistuoja valstybė, kur lobistai dar nekontroliuoja kiekvieno. Ieškojau pasakų šalies. Tačiau kokia tai buvo kelionė!
Pinigų man užteko tik dviems traukiniams. Jais aš pasiekiau Kinijos pasienį. Toliau mane išlaipino ir pasakė, kad be vizos nieko nebus. Nepakaks netgi sugrįžti atgal. Naktį žliumbiau stotyje, kitą dieną susidėjau su rusų vaikučiais, švarinusiais kišenes. Nieko nepavogiau, užtai mane nutvėrė iš pirmo karto. Uždarė trims paroms, tai turėjau pakankamai laiko atradimams. Vienas iš jų buvo toks – kalėjime kaktų neišpaišo. Nes neapsimoka – niekas į tokius nežiūri. Vienas kalinys man išaiškino, kad kalėjimuose labiau apsimoka tatuiruoti užpakalius. Kai gaidys tave daro, gali tuo pat metu susimąstyti, ar tik jam nereikia naujos kartos skutimosi peiliukų. Galbūt artimieji jam švystels per tvorą...
Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, gaidžiai prie manęs nespėjo prisiartinti, tad pasakojimo tikrovėje neteko patikrinti. Išleido greičiau. Paskyrė man apsaugą, įsodino į greitaeigį traukinį ant magnetinių pagalvių ir paleido tais pačiais bėgiais atgal. Ketino mane grąžinti į mano gimtąjį miestą, gatvę ir namą.
Persėdimo metu mane kamavo košmariškos dvejonės – tėvams atsisveikinimo laišką jau buvau parašęs, tad grįžti atrodė būsią visiškai nelogiška. Būti parsiųstam su palyda atrodė dar baisesnis scenarijus. Nusprendžiau sprukti.
Naktį, kai traukinyje mano vienas sargas užmigo, o kitas užsinorėjo į tupyklą (prigrasinęs mane, kad nebandyčiau niekur eiti), aš tylutėliai pakilau, išlupau gaisrininkams skirtą kirvį iš priešgaisrinio skydelio, išėjęs į kitą vagoną iškirtau liuką ir vargais negalais užsiropščiau ant traukinio stogo.
Ką aš galiu pasakyti...
Vieną debilą nuo traukinio nupūtė priešpriešinis, 250 km/h stiprumo vėjas. Su visu kirviu.
Laimei ar nelaimei, nukritau į ledinį kažkokios pelkės vandenį. Tai buvo nepaprasta pelkė – ten augino ryžius. Pasirodo, važiavome pro nacionalinius Rusijos ryžių laukus, kuriuose išsinarinau ranką ir susitrenkiau krūtinę. Skaudėjo labai, bet šį kartą nebeverkiau. Supratau, kad kūkčiojant skauda labiau.
Vargais negalais susiradau pamestą kirvį ir pėsčias patraukiau kuo toliau nuo bėgių. Bridau laukais. Dieną temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių pagal Celsijų, naktį šiek tiek praaušdavo. Išmokau pasislėpti rubežiuose augančiuose krūmuose, pasidaryti guolį iš žolės. Manau, tokių dalykų miestuose joks septyniolikmetis iki šiol dar nėra išmokęs.
Kelis kartus mačiau horizonte šmėsčiojančius sraigtasparnius. Kažko ieškojo, tačiau arčiau nepriskrido nė vienas.
Aš traukiau nosies tiesumu, sekdamas vieną žvaigždę nakties danguje. Šviesulys man patiko – jis nieko nereklamavo, tiesiog spindėjo ir tiek. Maitinausi tais pačiais ryžiais, nuo kurių po savaitės jau turėjau problemų. Jie buvo neprinokę, galbūt net šiek tiek nuodingi.
Po dvylikos dienų braidžiojimų po nacionalinius laukus, priėjau kažkokią gyvenvietę labai jau keistu pavadinimu – „Vodkočiok“. Ten gyveno labai nedaug žmonių ir visi vertėsi ryžių auginimu. Nepaisydami mano grėsmingai atrodančio kirvio ir šlapių drabužių, jie davė man šiek tiek maisto ir sausą ryžių šieno kaugę nakvynei, nes nė vienas nenorėjo rizikuoti labiau ir įsileisti mane į kurią nors pastogę. Aš juos supratau. Lygiai tiek pat supratau, kad buvimas čia manęs neišgelbės. Artimiausias tatuiruotojas gyveno už dvidešimt penkių kilometrų, o visi, kam virš 18, jau nešiojo po grožybę ant kaktos. Viena pana netgi išsitatuiravo abu skruostus. Ji atslinko į mano lizdą naktį, matyt, trokšdama ekstremalių nuotykių. Paaiškėjo, kad ištatuiruota ji visa – nuo galvos iki kulnų.
O aš tą naktį pirmą kartą permiegojau su mergina. Po visko netgi sugalvojau, kad jeigu ne mano nuotykis, būčiau likęs nekaltas dar mažiausiai trejus metus. Ji nebuvo labai daili, tačiau tikrai buvo patyrusi. Visas profesionalumas atsiskleidė ryte, kai pabudau visiškai vienas, be šieno ir švarko. Laimė, kirvį buvau saugiai prigulęs, tad šį paliko.
Kol vietiniai ėmė busti, aš jau buvau toli. Be švarko, su raudonai dažytu gaisrininkų kirviu. Kelis kilometrus brūžinau keliu, tada pailsėjau kažkokiuose krūmuose ir pabandžiau įkopti į vieną didesnių kalvų. Ketinau apsidairyti ir nustatyti savo būsimą tikslą.
Pasirodė, kad ryžių laukai baigėsi, o prieš mane plytėjo skurdūs laukai ir kalvos. Tik labai toli horizonte juodavo vienišas kalnas. Galbūt apaugęs didžiausiu iki šiol mano matytu mišku. Į tą pusę aš ir patraukiau, nesukdamas sau galvos, kad mano kelias driekiasi ne vieną dešimtį kilometrų. Kelias man nebuvo svarbus. Galėjau plaukte plaukti, jeigu tik būtų buvę kur. Aš nepaprastai džiaugiausi visur regėdamas didžiausius plotus BE REKLAMŲ. Visų medžių visi lapeliai – žali. Jokių parodomųjų receptų. Svarbiausia – tikri. Dangus irgi – be jokių hologramų. Nes niekas čia į jas nežiūrėtų.
Ir svarbiausia – viduje jaučiau tokią ramybę, tarsi turėčiau viską, ko man reikėjo. Kelnes, marškinius, kirvį. Šiuos laukus ir kalną horizonte.
---[]---
Kalną pasiekiau po dviejų dienų. Batai beveik suplyšo, teko išrasti iš sausų augalų suvytas sakuotas virveles ir jomis susirišti plyšusias vietas. Pėdos degė. Vienoje buvau pritrynęs kelias pūsles. Mieste aš niekada neturėjau pūslių. Daug ko neturėjau...
Miškas iš pradžių pasirodė labai gūdus ir nedraugiškas, tačiau greitai pripratau. Broviausi į kalną, į tankmę. Nuo manęs bėgo daugybė smulkių ir stambesnių kojyčių. Nuo didelių kojų bėgau aš – vienos priklausė nušiurusiam, bet vis dar labai ambicingam lokiui. Kitų savininko nepastebėjau, nes tada buvo naktis, o aš ne iki galo pabudęs. Vėliau pamaniau, kad greičiausiai ten iš viso nieko nebuvo, man tik prisisapnavo.
Lietus miške – šlykštus dalykas. Jis baigiasi, o tau vis dar įkyriai kapsi už apykaklės nuo šakų. Stengiausi džiaugtis tuo, tačiau nelabai pavyko – priminė skysčio indams plauti reklamą. Kapt lašą, kapt du – ir idealiai švaru...
Valgiau viską, ką radau pakeliui, ar ką mačiau kitus kaimynus valgant. Dauguma produktų man tiko, nors nebuvo labai skanu. Keista, tačiau žvėriško alkio nebuvo. Kai kurios žolytės pasirodė labai maistingos, nuo kitų man paleido vidurius. Teko tirti, ką mano skrandis moka virškinti. Įtariu, tokių pamokų dar ir dabar mokyklose nėra. Ir kam tokios? Už visus juos seniai galvojo maisto pramonė. Tai buvo mano evoliucija. Mano vienintelio.
Negaliu prisiminti, kada tiksliai – trečią ar ketvirtą savo klajonių savaitę aš priėjau kalnų upelį. Miškas čia buvo šiek tiek retesnis. Nusprendžiau, kad šioje vietoje bus mano namai.
---[]---
Nepasakosiu, kiek ilgai ir kaip juos stačiau – šios žinios man pernelyg brangios, kad dalinčiausi su mano gyvenimo būdo ir esybės nevertinančiais reklamžmogiais. Įsikūriau ir stengiausi gyventi tyliai, neišeidamas iš miško ir nenulipdamas nuo kalno. Turėjau čia viską. Jeigu ko ir neturėjau, galėjau išrasti ir pasidaryti. Jeigu negalėjau pasidaryti – vadinasi, man to ir nereikėjo. Laiko turėjau marias, ypač ramiai pagalvoti. O pagalvoti buvo apie ką.
Visų pirma, artinosi žiema. Turėjau kažką daryti su maistu ir šiluma. Šiltuoju metų laiku tai neatrodė didelė problema, tačiau sulaukiau rudens.
Antra – supratau, jog šiame kalne nesu toks jau vienišas.
Tas kitas nebuvo reklamžmogis...
---[]---
Pirmas susidūrimas su keista būtybe įvyko prie pat upelio, kur aš ietimi žvejojau žuveles, laikiusias save labai vikriomis. Sekėsi man vidutiniškai. Daugiau sužalojau, nei prismeigiau, tad grįžtančiųjų tekdavo laukti gana ilgai.
Kai netyčia pažvelgiau į šalia augusį krūmą, kažkas nenusakomo prikaustė mano žvilgsnį prie jo. Pasivaideno, jog toje vietoje turėtų būti kažkas svetimas, tačiau mačiau tik žolę, žemę ir miško krūmą. Nors atrodė, lyg ten kažkas stovėtų. Pojūtis buvo toks stiprus ir keistas, kad aš pamiršau žuvis ir žengiau žingsnį arčiau.
Ir tada pamačiau ją – atšokančią nuo manęs šviesiaodę merginą oranžinėmis akimis. Tokios neįprastos spalvos akys ir atsiradimas iš niekur mane taip apstulbino, kad sustingau vietoje, nieko daugiau nedarydamas, tik sekdamas ją žvilgsniu.
Ji buvo jauna, šiek tiek aukštesnė už mane. Dailiaveidė. Kakta šviesi, be jokių reklamos pėdsakų. Šiaudų spalvos plaukais, išsitaršiusiais aplink niekuo nepridengtą viršutinę kūno dalį. Ant klubų laikėsi dirželiu perjuostas kelius siekiantis, iš kažkokio plaušo ar žolės pintas sijonėlis. Buvo basa, kaip ir aš.
Prisipažinsiu, iš pradžių kaip koks mulkis dėbsojau į jos krūtinę. Turbūt todėl, kad gyvenime neteko regėti tokios dailios ir iš taip arti. Tatuiruotoji ryžių šiene nesiskaitė – buvo tamsu, kad įžiūrėtum kokius nors papus...
Atsitokėjęs paraudau ir pamėginau nusisukti, tačiau laiku supratau – kvailokai atrodytų. Ji pati nė nebandė slėptis. Žiūrėjo į mane tiriančiu žvilgsniu, šiek tiek palenkusi galvą žemyn, lyg ruoštųsi buliaus puolimui. Dvelkė grėsme.
Kai jos žvilgsnis slystelėjo mano sugautais žuveliokais, ji man akimirką pasirodė labai alkana. Tarsi dvejotų, ko labiau bijoti – alkio, ar manęs.
Leidau jai prieiti prie žuvies, pats atsitraukęs per pagarbų atstumą.
- Imk jas sau, - pasakiau jai, - Aš dar pagausiu.
Viduje jutau nepatogumą. Visada maniau, kad šiame miške esu visai vienas. Laikiau šį užkampį savu. Ir še tau kad nori – pusnuogė pana, norinti mano sugautų žuvų.
Stebėjau, kaip ji atsargiai paėmė vieną žuvį, pritūpdama šalia visų jų. Nemėgino pagriebti kelių ar sprukti su ta vienintele nepadėkojusi. Apuostė savo grobį, ištraukė iš už dirželio kažkokį baltą daikčiuką ir keliais judesiais išskrodė gyvį. Išvertė į išorę, patėkšdama vidurius ant žemės ir suleido dantis į baltą, kruviną mėsą.
Regėdamas tokią sceną pašiurpau. Mačiau jos dantis, skrodžiančias kūną. Jie buvo smulkūs, aštrūs, lyg kokio plėšrūno, nemačiusio puodo ar keptuvės. Ji pati sunkiai bepanašėjo į žmogų, sotindamasi tuo žuvelioku. Bent jau tuo momentu buvo tiek susidomėjusi tuo, ką kramto, jog visiškai nebematė, kas vyksta aplink ją. Tuo pačiu ir mano veido - ačiū šio kalno dievams...
Numetusi liekanas, viešnia nusivalė kruviną veidą, kažkaip abejodama pažvelgė į likusias žuvis, tada, lyg prasikaltusi, dėbtelėjo į mane.
- Ar skanu buvo nevirtą valgyti? – paklausiau.
Ji pakreipė galvą, suraukdama antakius. Galvojo apie atsakymą, tačiau nieko nepasakė. Kol kas.
- Kuo tu vardu?
Vėl mąsli tyla. Ji dėbtelėjo į žuvelę, bet greičiausiai jau nusprendė nebevalgyti. Matyt, rūpinosi savo forma.
- Aš vardu Matis, - parodžiau į save. – Ma-tis. Tai toks kvailas vardas. Tikiuosi, supranti mane?
- Aks a-sim al kaya, - staiga pravėrė burną nepažįstamoji, atsistodama. Aštrūs, plėšrūs dantukai blykstelėjo tarp įraudusių lūpų. – Sia guanta sam.
Ir ji pranyko. Lygiai taip pat, kaip ir atsirado. Tik keistu vidiniu pojūčiu žinojau, kad ji tolsta pakrante, kažkaip stebuklingai maskuodamasi nuo viso pasaulio. Ji manęs nesuprato.
---[]---
Dabar žinojau, kad šiame miške gyvena viena keista būtybė, išoriškai panaši į paprastą merginą nepaprastomis akimis ir dar nepaprastesnėmis valgymo manieromis. Meškos, vilkai ir kiti pavojai nelauktai pasirodė tokie menki, jog pavakare vos nepadariau klaidos. Laimė, meška manęs nenorėjo, buvo stebuklingai soti.
Stebuklas buvo ir pats viešnios išnykimas. Aš tingėjau ieškoti logiškų, mokslinių priežasčių tokiai jos maskuotei, tad priėmiau patį seniausią ir patogiausią paaiškinimą – tai buvo stebuklas. Man to užteko. Sapnavau viešnią dvi naktis iš eilės. Graužiančią žuvį ir pasakojančią man anekdotus apie riebiai besikeikiantį jūreivį. Turbūt taip turėjo atrodyti mano košmarai, kurių nesapnavau nuo tos dienos, kai palikau namus.
Jos nemačiau nei kitą, nei dar kitą dieną. Netgi pojūčio, jog kažkas bando prisiartinti, nebuvo. Iš tiesų, kodėl ji turėjo grįžti? Galbūt tiesiog keliavo pro šalį išalkusi ir išvydo mane žuvaujantį. Štai ir pasinaudojo proga.
Tai sugalvojęs, aš nurimau ir vėl ėmiausi savo darbų – išradimų, maisto gamybos bei kamino statymo trobelėje. Ketinau gyventi šiltai, kai kalnas pasidengs sniegu. Laiko buvo likę ne kažin kiek.
Ir vis dėl to paslaptingoji sugrįžo. Išvydau vienądien ją prie kelmo, pusiau įrausto į žemę. Naudojau jį skaldyti šakoms. Iš pradžių mergina buvo nematoma, tačiau aš ją vis tiek mačiau. Pritraukė žvilgsnį, kaip tąsyk, prie upės. Žvelgiau į tuščią vietą, kol ji ryžosi nusimesti savo magišką apsaugą. Maniau, bus apsirengusi, tačiau net dabartiniu rudenišku oru ji vaikščiojo iki pusės nuoga.
- Sveika, Gvinemere, - pasisveikinau, sugalvojęs jai kažkada skaitytą vardą iš pasakų knygų.
- Sia ramos, - atsakė ji ne iš karto, glostydama į kelmą įkirstą kirvį, kuris po šitiek laiko jau prarado raudoną spalvą ir tapo nuobodžiai purvinas.
- Gailiuosi šįkart neprigaudęs žuvies,- skėstelėjau rankomis.
Ji nieko į tai neatsakė. Tik nužvelgė mano drabužius, kurie pamažu evoliucionavo į skudurus. Žinojau, kad netrukus turėsiu juos keisti. Buvau nupynęs iš medžio plaušo audeklą savo būsimam drabužiui ir nepaprastai tuo didžiavausi. Prieš meškas, nes niekas daugiau šiame kalne mano darbo nevertino. Vilkai, jeigu būdavo sotūs, laikydavosi per šūvio nuotolį.
Gvinemerė tylėdama apžiūrėjo mano kiemą, pilną skiedrų ir visokių nuo upės kranto atvilktų akmenų. Smalsiai dirstelėjo pro durų angą į mano žeminukės vidų. Ten buvo tamsoka, tad aš žengiau vidun pirmas, ketindamas pakurti ugnelę. Šitą irgi išmokau padaryti be žiebtuvėlio, ką laikiau rimtu žingsniu į priekį. Tik mano krosnelė dar nebuvo baigta. Aplink ją voliojosi statyboms atvilkti rieduliai, bet aš jų nepuoliau traukti šalin, idant atrodyčiau nepaprastai tvarkingas. Kažkodėl miestietišką tvarką pradėjau laikyti visiškai beverčiu dalyku. Viskas mano namuose buvo savo vietose. Net jeigu kam nors atrodytų priešingai.
Gvinemerė ryžosi žengti vidun nesulaukusi ugnelės. Jos oranžinės akys prietemoje šiek tiek švytėjo, ar bent man taip pasirodė. Ji smalsavo.
Stebuklingosios merginos liežuvis atsirišo, kai iščiupinėjo kiekvieną daiktą, buvusį žeminukėje. Apie ką norėjo kalbėti – tąsyk nesupratau. O vėliau nelabai teprisiminiau jos žodžius. Tiesiog linkčiojau jai, klausydamasis dainingos giesmelės. Kelis kartus ištariau „žinoma“, tačiau tai pokalbio neparyškino. Gvinemerė kalbėjo daug, o teišsiaiškinau viena – jos vardas buvo visai ne Gvinemerė.
Ją vadino Kaja.
Štai nuo tos dienos Kaja sugrįždavo beveik kasdien. Kartais atsinešdavo žuvelę, bandydavo dovanoti. Kartais aš jai dovanodavau valgomų šaknelių iš žemupio pievelės. Gėlių dovanoti nebemėginau. Užteko vieno kąsnio, kad imtų raukytis. Nepatiko nei kotelis, nei žiedelis. Ir tuo leido man suprasti, kad būčiau praktiškas. Jeigu gėlytės – tai valgomos. Jeigu žuvelė – tai ne tam, kad atgal į upę pasigrožėjusi paleistų. O jeigu nori vis tiek gėlę duoti, tai verčiau iš karto į plaukus sek, kad būtų aišku.
Tačiau aš kol kas jai į plaukus gėlyčių nesegiojau. Pirmiausiai norėjau suprasti, ką ji bando man papasakoti. Kajos kalbose jau skyriau kelis žodžius, tačiau to buvo mažoka.
Savo kalbos net nebandžiau mokinti. Visų pirma, buvau svetimoje teritorijoje, kurioje Kaja buvo ne viena. Sužinojau tai netrukus, iškritus pirmam sniegui.
Žiema prasidėjo labai vangiai, beveik be agresyvių šalčių. Visą rudenį Kaja lankėsi vienui viena, jau maniau, kad ji vienintelė mano kaimynė. Jos kalbos mokiausi pakankamai sparčiai, juolab kad mergina stengėsi būti kantri. Netrukus jau žinojau, kad ji metais už mane vyresnė, gimė šiuose kalnuose, turi abu tėvus ir visą tuntą brolių bei seserų. Po tų jos žodžių beveik pasijutau begyvenąs nematomo kaimo viduryje.
Na ne, purtė galvą Kaja. Iš tiesų jie gyvena daug aukščiau, pietinėje kalno pusėje. Ten yra urvų. Vyrai kas savaitę traukia žemyn medžioti, nes jie mėgsta didelių gyvūnų mėsą. Moterys valgo arba žuvis, arba augalus. Jos ne tokios piktos, kaip vyrai.
Ir visi turi oranžines akis?
Beveik visi, - prisipažino Kaja. – Kai kurie raudonas.
Kuo toliau, tuo lengviau ją supratau. Tačiau po vieno keisto įvykio, kurį netrukus papasakosiu, patyriau nemenką šoką. Ačiū kalno dievams, trumpalaikį. Mat tai buvo susiję su reklamžmogiais.
---[]---
Tai buvo ankstokas žiemos rytas, kuomet temperatūra sunkiai pajėgė mane iškrapštyti iš šiltos pakrosnės. Būčiau miegojęs iki popietės, kuomet paprastai atšildavo iki normalios temperatūros ir sniegas truputį nutirpdavo, tačiau mane išjudino riksmas kieme.
Skubiai pašokau, užsimečiau savo skudurus, čiupau kirvį ir išbėgau į kiemą, pasiruošęs nuo Kajos nuginti visus lokius. Kadangi tai buvo jos riksmas, jos balsas.
- Kaja?..
Mergina stovėjo vidury mano kiemo vienui viena. Nusisukusi į mišką, ji piktai mosikavo ir šaukė, kad, girdi, nedrįsk net artintis prie šios vietos, karpi tu toks ir anoks. Iš pradžių nustebau, tačiau netrukus pajutau tarp medžių kažkieno egzistavimą.
Jų buvo Keturi. Trys vyrai, viena moteris. Kai jie išniro iš priedangos, kirvis vos neiškrito man iš rankų. Kaja trumpai grįžtelėjo į mane, jos veide buvo sustingusi plėšri grimasa, akys nirtulingai spindėjo.
Vienas iš vyrų buvo stambus kaip lokys. Jo akys buvo raudonos, plaukai tokie pat šviesūs, kaip ir merginos. Jie visi buvo šviesiaplaukiai. Ir jie buvo daugiau ar mažiau ginkluoti. Beginklė atrodė tik moteris, gerokai vyresnė už Kają. Nors nebūčiau drįsęs to tvirtinti. Už diržo galėjo būti paslėptas smulkus daikčiukas žuvims skrosti.
Jie visi stebėjo mane smalsiai. Lyg ir nebuvo jokio pavojaus ženklo, tačiau visgi kažkas buvo ne taip. Raudonakio žvilgsnis man nepatiko. Turbūt dėl akių spalvos, nors nebuvau tuo tikras. Jeigu jie ir atrodė gana draugiški, tai nepaaiškino Kajos įtūžio.
- Labas rytas, - pasisveikinau.
- Nu va, - pūstelėjo nustebęs raudonakis. – Kaja, šitas datumberis moka mūsiškai...
- Neleisiu!..
- Bet Kaja, jeigu jis moka kalbėti, tai kam mums jį pjauti? Mes tik norėjom pamatyti...
- Žinau aš tavo „pamatyti“! Tik švyst peiliu – ir nėr vieno. Neleisiu!
Kažką pradėjau suprasti. Man pasidarė silpna. Apsiginti visai nemokėjau – tik bėgti. Niekas vaikystėje nemokino gintis, nes tai buvo uždrausta įstatymais. Narsūs buvo tik filmuose, o realybėje turėjai būti romus, atkišti kaktą kam reikia... Ir jeigu mane šitas jautis raudonom akim pultų, greičiausiai tesugebėčiau kirvoką pakelti ir laukti pirmo smūgio nežinia kur.
Kajai matant bėgti neketinau. Jau geriau idiotiškai žūti.
- Saidah, jeigu jis tavo draugas, negi manai, kad aš jį taip jor-joha?.. – subambėjo raudonakis. – Maisto ir taip iki soties, negi man gaila vieną palikti?
Kai Kaja vėl grįžtelėjo į mane, jos veide įniršio nebebuvo. Ji tenorėjo išvysti mano reakciją. Pati buvo išsigandusi, lyg leidusi išgirsti per daug.
Man pasidarė bloga.
---[]---
Jų kalba „datumberis“ reiškė reklamžmogį. Tiksliau, žmogų, nes išpaišytiems buvo kitas pavadinimas – „rizan-datumber“. Laimė, aš jiems nepasirodžiau vertas pastarojo vardo. Tik vėliau supratau, kad raudonakis (vardu Tiradas) visgi į mane žiūrėjo TIK smalsiai. Dėl prasto įvaizdžio kalta buvo akių spalva, kuri Kajai buvo visai įprasta. Tiradas buvo jos tėvas. Moteris buvo jos motina, o abu likę vyrukai – broliukai dobiliukai. Nepilna šeima. Likusieji buvo išėję medžioti „rizan-datumberių“, kurių gyvenvietės prasidėjo už kelių dešimčių kilometrų nuo pietinės kalno pusės. Supratau teisingai – maistui.
Kai Kaja nusiramino ir leido Tiradui likti, šis nieko nelaukdamas padėjo man atsitiesti – taip pliaukštelėjo per sprandą, tardamas „labadieną“ , kad vos akys neiškrito. Tai pamatę du broliukai ėmė juoktis. Moteris santūriai šyptelėjo. Kaja, turbūt jauniausia šioje šeimynėlėje, piktai purkštelėjo kažką apie vyrišką giminę. Pasisveikinimas neužtruko. Pasirodo, pliaukšėti per sprandą jiems visai įprasta. Kai tą patį pakartojo abu broliai, man jau gerokai peršėjo. Įtariau, jeigu jie susikviestų visų urvų gyventojus, būčiau užpliaukšėtas. Turbūt man tereikėjo priprasti. Pliaukštelėjau jiems atgal, tik moteriai nepavyko trinktelėti į kuprą. Kaja neleido, sumurmėdama, jog moterims taip negalima. Reikia atkišti ranką ir leisti jai per delną pliaukštelt.
Visgi tradicijos kartais pralinksmina.
Kai vyresniems aš nusibodau, prie mano trobelės pasiliko tik broliai ir Kaja. Tiradas su žmona išnyko, tačiau kurį laiką juos dar stebėjau, tolstančius tarp medžių. Jie ėjo be garso.
- Palauk, - atkreipė dėmesį vienas iš brolių. – Tu juos matai?
Pasakiau, jog truputį jaučiu. Jis nustebo.
- Tuomet tu ne datumberis, Mati. Tu beveik utumberis.
Klausiamai žvilgtelėjau į Kają. Ši teparodė į save ir broliukus.
- O tai ką, kiti nemato?
- Paprastai nemato, jeigu neužmini ant kokio nors triukšmingo daikto. Rizan-datumberiai tokių pilna primėtę savo namuose.
Jis man papasakojo apie reklamžmogių miestelius – kokie tie keisti, pilni visokių mirgančių piešinių ir taip toliau. Man jo pasakojimas buvo iki skausmo pažįstamas. Nuo viso to aš bėgau.
- O kodėl, - nutariau užduoti rizikingą klausimą, - jūs nemedžiojate meškų? Argi tai nebūtų mažiau pavojinga, nei valgyti žmones?
Broliai ilgai negalvojo. Jie žinojo atsakymą į šį klausimą turbūt labai seniai.
- Matai, - pradėjo aiškinti vienas iš jų, - meškos mums naudingos. Paprasti datumberiai jų bijosi, todėl nelenda pernelyg čionai. Meškų mažai dabar belikę. Be to, jos mūsų nemato, kai mes to nenorime. Todėl mes pradėjome medžioti tuos, kurių daugiau. Ar matei kada nors, kai susirenka didžiausios bandos rizan-datumberių? Jų nesuskaičiuosi, neaprėpsi! Ir visi jie veisiasi, veisiasi ir veisiasi lyg karosai upelyje. Be to, jie pavojingesni už meškas, kai paima į rankas visokius savo ginklus. Kaip ir meškos – mūsų nemato, kai nenorime. Ką tu darytum mano vietoje, išvydęs didžiausią bandą pakvaišusių rizan-datumberių, medžiojančių vieną mešką? Ką pjautum – vieną kūdą mešką, ar bandą rėkaujančių kvailių?
- O kurie skanesni? – paklausiau netikėtai pats sau.
Broliukai sukrizeno.
- Šiaip tai... man jokio skirtumo,- krenkštelėjo tas, kuris kalbėjo pirma. – Susenęs lokys ir susenęs datumberis vienodai neskanūs. Matai, čia reikia kitaip galvoti. Negali daužt bet kurio. Reikia, kad būtų jaunesnis, geriau raumenukais aptekęs. Ir iš viso – geriau pateles imt nei patinus.
- Čia dabar?
- Ėgi, - apsidairė broliukas, tikriausiai dairydamasis Kajos, nes sodriai paraudo, - atsigabentą mergą nebūtina visai valgyti...
- Hmm...- krenkštelėjau nustebintas.
- Daužt ir valgyti galima po to, - užbaigė rimtai linkčiodamas galvą, nors jo broliukas šyptelėjo vampyriška šypsena. Nesupratau, ar tai buvo pokštas.
Kaja atsirado šalia visai netikėtai. Nespėjau jos net pajusti.
- Mamai pasakysiu!- šnypštelėjo piktokai. – Rado mat iš ko pramogą pasidaryti!
- O tau tik karpius ir žoles graužt, Kakaja... – abu broliai stryktelėjo, lyg pakutenti adatomis. – Mums laikas. Susitiksim dar kada nors, Mati!
Nespėjau nieko pasakyti – išnyko iš akių. Tolinosi vingiais, tačiau ir tie – be garso.
Kaja graudžiai žvilgtelėjo į mane.
- Aš tave išgąsdinau, Mati.
Atsidusau, nežinodamas ką jai pasakyti.
- Bet nesijaudink, jie tavęs tikrai nevalgys.
- Paguodei.
- Ką? – nesuprato ji. Tokio žodžio ji nežinojo. Tiksliau, aš nežinojau.
- Išnyk, Kaja. Prašau. Noriu likti vienas,- paprašiau jos, ketindamas lįsti kuo giliau į savo namuką ir palaukti šiltesnio oro. Tuo pačiu ir pagalvoti.
Kaja, nutaisiusi mirtinos kankinės veidelį, išnyko. Tačiau nenuėjo. Įsitaisęs prie krosnelės ir apniktas niaurių minčių jaučiau ją, slampinėjančią už langelio.
Galvojau apie datumberius, būriais besivaikančius kūdas meškas. Stengiausi sugalvoti, kurie blogesni.
Turbūt mano patirtis turėjo įtakos sprendimui – daugiau pliusų visgi atidaviau meškai. Gal dėl to, jog pastaroji nesidomėjo reklama. Tuo metu nežinojau, kodėl tiksliai. Vėliau Kaja padėjo man tai išsiaiškinti.
Visgi neištvėrė – įcimpino vidun, vis dar nematoma, bet gerai juntama. Susirangė netoli mano guolio, prie krosnelės. Mačiau lengvą šešėlį ore.
- Aš tavęs nė už ką nesuvalgyčiau, Mati. Dar nė vieno nevalgiau...- išgirdau tylų balsą. – Ir nė vieno niekada nevalgysiu, va taip!
- Kiek daug „ne“... – sumurmėjau.
Ji staiga pasirodė. Sėdėjo ant žemės, atsirėmusi į medinį stulpą. Žvilgtelėjau į jos krūtis.
- Apsirenk, Kaja. Vasara jau praėjo, lauke šalta...
- Man nešalta. Tavo ugnelė visai gera.
- O lauke?
- Lauke mes pripratę ir taip...
Trūktelėjau petį. Ji buvo keista, šita mergina oranžinėmis akimis.
Lauke vis dar buvo vėsoka, be to, apsiniaukė dangus. Tarškindamas dantimis aš pabėgiojau po kiemą, rinkdamas išmėtytas malkas savo ugnelei. Kaja, apsirengusi daug mažiau nei aš, vaikščiojo visai rami. Pusvalandžiukui dingo į paupį, iš kur atnešė kažkokių šaknelių. Padėjo man sutempti didesnius kelmus vidun. Paskui stebėjo, kaip upelyje tykau užsisvajojusio žuvelioko, dydžio sulig mano ranka. Tokie pasitaikydavo nedažnai, buvo šiek tiek nerangesni. Gal ir gerai, nes mano ranka šaltame ore gerokai drebėjo.
Vėliau mudu tą žuvį patogiai įtaisėme tarp akmenų ir žarijų, kur ji ilsėjosi ir čirškė. Nesikalbėjome. Norėjau kažką pasakyti, kad liūdnokos Kajos akys vėl žybtelėtų, tačiau mano mintys buvo paikos. Arba apie ugnį, arba apie žuvį. Kol dirbome, tylą dar buvo galima pakęsti. Tačiau dabar, kai sėdėjome prie ugnies ir alkani žiūrėjome į ją, tyla mane žudė.
Ne dėl žmogėdrystės aš nebendravau su Kaja.
Ir iš viso – tas žodis man pasirodė kažkoks keistas. Niekas juk nesako – kiaulėdrystė. O kiaulę valgo. Ir jautį suvalgo, o jautėdryste niekas neapkaltina. O žmogėdrystė – blogis kažkoks. Netgi ne blogis, o aukščiausias išpindėjimo laipsnis. Visame pasaulyje datumberiai manė, kad jų niekam valgyti nevalia. Visus gyvius jie laikė maistu, tuo tarpu patys buvo šventos karvės.
Šiame miške aš bet kada galėjau būti suvalgytas alkano lokio. Nieko nepadarysi. Alkanas lokys man ir būtų likęs paprastu lokiu. O pilname datumberių kaime jis būtų pavadintas žmogėdra...
Kad širdyje būtų ramu ir gera, visus rizan-datumberius mintyse pakrikštijau kiaulėdromis ir veršėdromis. Kad pateisinčiau vargšą kūdą lokį. Prie mano geranoriškumo akcijos, regis, prisidėjo ir Kajos broliukai – šiąnakt, kažkur toli toli pietų pusėje, jie datumberiams įrodinėjo, jog pastarieji nėra šventos, nevalgomos karvės. Darė pasaulį savotiškai lygesnį.
Ne dėl tų sumautų žmonių aš tylėjau.
- Kaja, - pradėjau aš, gerokai pralinksmėjęs po pastarųjų minčių. Norėjau kažką merginai pasakyti, bet nežinojau dar, ką tiksliai.
- Taip, Mati?
- Kaja, aš... matai, ką tik aš pagalvojau... na... tai... Ak, tiek to. Tu nesuprasi, Kaja...
- Suprantu, Mati, - tarė ji. – Aš irgi a-tasveti.
- Ką?
- A-tasveti, - nusišypsojo ji. – Tai toks žodis, kai... kai du utumberiai jaučia, jog nori suvalgyti vienas kitą, tačiau žino, jog niekada to nepadarys.
- Tai tu nori mane suvalgyti? – sunerimau.
- Ne! – Kaja net atsistojo nuo stipraus neiginio, - ne taip... Tai visai ne apie maistą. Tai toks dalykas, kai... O! Pavyzdžiui, tai daro rizan-datumberių patelė ir patinas, kai nori gyventi viename jūsų miesto urve!
Gūžtelėjau pečiais.
- Bando nekilnojamo turto biure gauti butą?
- Kas yra nekilnojamo turto biuras?
Dešimt minučių aiškinau, kam reikalingas toks biuras ir kas yra butas, bet ji tik papurtė galvą supratusi:
- Ne tai. Gerai... o ką jie pirma turi padaryti, jeigu nori susilaukti mažų vaikų?
- Pateikti motyvacinį raštą vyriausybei? Gauti leidimą?
- Ar tie nesuprantami žodžiai kaip nors susiję su vienas kito valgymu ir nesuvalgymu?
- Nesusiję, - sutikau.
- Jūsų kraštuose viskas taip sudėtinga, - susiraukė Kaja. - Ar kai patinas ir patelė gauna leidimą, tik tada būna vaikai?
- Dar ne. Pirma jie turi nueiti į spermos banką ir sudaryti sutartį dėl vyro sėklos aktyvavimo ir jos persodinimo į moterį. Tenka sumokėti mokesčius ir laukti apie savaitę...
- O tu slidus karpi! – keiktelėjo Kaja, - to jau per daug. Jūsų datumberiai ne tik rizan, tačiau ir astapan... Aš nenorėčiau taip gyventi. Tai kada tam patinui ir patelei eiti į guolį?
- Jiems nebereikia po to eiti į guolį. Po to patelė jau laukiasi.
Kaja susimąstė, aiškiai nepatenkinta žmonių poravimosi ritualais. O aš staiga supratau, ką galėjo reikšti tas „a-tasveti“.
- Mati...
- Taip, Kaja. Ir aš a-tasveti, jeigu teisingai tave supratau.
- Ak, Mati! – ji nusišypsojo ir prisislinko arčiau.
Taip aš pirmą kartą prisipažinau meilėje, nors nebuvau iki galo tikras, ar teisingai tai padariau.
- O žinai, Mati, mes neprašome niekieno leidimo ir mums nereikia muotivacinių raiščių, ar kaip ten... Ir mes nelaukiame savaitę kažkokiame banke, – pralinksmėjusi tarškėjo Kaja.
- Tai kur tada laukti?
- Guolyje, kvailiuk! Utumberis trinkteli savo patelei per galvą ir tempia ją į guolį, kur ir daro vaikus.
- Tu rimtai?!
- Aha, – išsišiepusi palinkčiojo Kaja. – Ar nori man trinktelėti į galvą, Mati?
Ji gundančiai susiūbavo klubais, šypsodamasi vampyriška šypsenėle. Atrodė laiminga.
Į galvą jai trenkti visai nenorėjau. Mūsų visuomenėje už tai būčiau pasodintas už grotų. Ilgam. Antra vertus, jeigu mano buvusi draugė būtų to prašiusi ir net įrašiusi tai kaip įrodymą, gal būčiau išsisukęs. Tačiau net ir tokiu atveju nesimuščiau. Neauklėjo manęs taip...
- Betgi tau skaudės, Kaja.
- Aš ištversiu.
- Ir gumbas bus. Ne, gal šitą praleiskime, ką?
- Tai tu jau nebemyli manęs?
- Myliu... Nori, duosiu žuvį?
- Geriau duok man į galvą.
- Gerai, - atsidusau. – Bet nesmarkiai.
- Kaip nori.
- Tik vos vos...
- Tai tu myli mane, ar nemyli?!
Užuot dar kartą pasakęs, kad myliu, daviau jai sprigtą. Kaja sumurkė ir nuvirto ant šono šypsodamasi. Ropomis abu pasiekėme mano guolį prie krosnelės. Prieš tai patraukiau žuvį, kad nesusviltų. Keistas jos ritualas, nieko neprikiši.
- Mati...
- A?
- Toliau aš nežinau, ką daryti. Mama nepasakė.
- Tai gerai, - prunkštelėjau, - nes aš žinau. Teoriškai...
Ji laiminga nusišypsojo. Nusišypsojau ir aš – visgi gyvenimas šiame mažame namelyje man šypsojosi visomis gražiomis spalvomis.
- Ką reiškia „teoriškai“, Mati?
- Nekreipk dėmesio. Dar vienas kvailas datumberių žodis.
Valgyti vienas kitą ir nesuvalgyti – poetiškas utumberių posakis, kai kalbama apie meilę. Kartu ir malonus užsiėmimas, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Bet jūs nesuprasite. Jūsų visuomenėje taip nedaro. Užuot tempę savo moteris į šiltą guolį, paliekate jas ant metalinio, pašildyto stalo, patys išeinate į koridorių ir laukiate, kol spermos banko darbuotojas atliks procedūrą su kažkokiu įmantriu prietaisu.
Girdėjau, su panašiu prietaisu sėklina karves. Ir kiaules.
Ir jūs nemedžiojate kūdų meškų tam, kad pavalgytumėte. Jūs jas gaudote, kad pasilinksmintumėte. O kai gaudo jus, pykstate. Ir ieškote „teisybės“.
Įsižeisite, jeigu pavadinsiu jus kiaulėdromis. Arba veršėdromis. Utumberiai, žinokite, neįsižeistų. Vietoje to, jie jus suvalgytų, jeigu tik nesate per senas ir neskanus.
Labanakt.
2007. Aurimas G.
|