Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Originalas
2007-12-18 22:53:54
Ši trumpa pasaka apie Miką Bombarduotoją, kuris šiaip turėjo būti paprastas vaikas paprastame pasaulyje, bet vieno įnoringo rašytojo dėka atsidūrė nei šen, nei ten – trumpame apsakyme.
„Na ir brudas“ – pagalvotų įnoringas skaitytojas, - „vargšą vaiką į tokį trumpą tekstą...“
Bet apie viską iš pradžių.
Žodžiu, Mikas Bombarduotojas buvo kaip ir visi jo amžiaus vaikai – svajojo tapti kosmonautu, vėliau – nesugaunamu hakeriu, o dar vėliau – žmogumi-voru, kuris nežinia kodėl kovoja su blogiu, taip griaudamas savo asmeninę laimę. Neadekvačių sprendimų vaikystėje apstu, tuo nenusileido ir Mikas. Kasdien su draugais lošdamas internete, o laisvalaikiu – japoniškomis komiksų kortomis, jis visa galva artėjo į laikotarpį, kuomet viskas radikaliai keičiasi, o sugalvoti gyvenimo siekiai staiga pavirsta vaikų kvailystėmis. Ką ten kosmonautai ir hakeriai!..
Vieną dieną jis sugalvojo tapti genijumi. Žinoma, kuo greičiau ir be didesnių pastangų. O ir kam stengtis? Stengiasi tik nevykėliai genijai, kurie dar neišrado, kaip tą pasiekti. Mikas Bombarduotojas kaip tik tai ir norėjo išrasti – be jokių pastangų tapti pačiu originaliausiu, protingiausiu ir genialiausiu.
Žmogvoriui su savo apgailėtinais siekiais beliko rausti iš gėdos prieš būsimą minties galiūną...
Jeigu skaitėte tokią nestorą knygiūkštę, iškalbingu pavadinimu „Sieksnis, sprindžio vaikas“, tai prisiminsite pamokomą istoriją apie tinginį milžiną, kuriam nuo gimimo buvo prisakyta tapti ponu. Mikas tos knygelės nė iš tolo neregėjo, tad nežinojo, kad dideli ir įmantrūs siekiai daugumai žmonių sukelia būseną, kuomet jie visiškai nežino, ką daryti, kad savo tikslą pasiektų. Po teisybei, ta būsena tokia sunki, kad daugelis netgi nepajėgūs susimąstyti. Taip ir lekia dienos žinant, kad tu turi tikslą, bet neturi jokio kelio į jį.
Štai taip lėkė ir Miko Bombarduotojo dienos – jis žinojo turįs tikslą, bet visiškai nežinojo, kaip tinginiaujant jį pasiekti.
Taip ir gyveno, kol į kariuomenę jį paėmė. Turbūt nereikia aiškinti, kad vaikų ten neima. Praėjo nei daug, nei mažai – aštuoni metai. Mikas iš vaiko virto į aptukusį vyruką, kuris vis dar su draugais žaidė internete, o laisvalaikiu – japoniškomis kortomis. Tik pastarajame žaidime statomos sumos tapo stambesnės. Kartais Mikas išlošdavo...
Būtumėte matę sceną, kai jį į krašto apsaugos autobusą du stiprūs vyrai tempė, apsisnargliavusį iš didelio gailesčio sau. Šaukėsi mamos, tuo keldamas nevaldomą žvengulį kitiems, ne tokiems jautriems savo likimui. O Mikas vis dar įsivaizdavo savo ateitį...
Nurimo tik apmokymų centre, kur jį žygiuoti išmokino – kairę, dešinę, kairę, dešinę... Dar apsisukti žygiuojant ir pasukti į kurią tik nori pusę. Nenukrentant. Dar išmoko automatą išardyti ir per minutę surinkti. Daug detalių ten nebuvo – viso labo keturios.
Kai iš mokymų centro perkėlė Miką į būstinę, kurios tikrosios vietos krašto saugumo sumetimais neatskleisiu, prasidėjo jam tikroji tarnyba – su naktiniais budėjimais, rytinėmis mankštomis sniegui sningant ir lietui lyjant, bei žygiavimai velniai žino kur, lietuviškas dainas traukiant. Mikas su tuo susitaikė. Šiaip nelabai turėjo iš ko rinktis – armija tam ir yra, kad visi susitaikytų ir paklustų.
Tačiau Mikas pakluso ypač – nelaimei (o gal laimei?) jo smegenyse vieną dieną trūko varžtelis ir Mikas tapo komandomis valdomu robotu, kuriam viskas atrodė dzin ir dzen. Būtų kas liepęs eiti į ugnį – būtų patraukęs. Tik giliai viduje veikė užslėptų minčių fabrikėlis, vis dar gamindamas planą – be pastangų tapti genijų genijumi.
Tačiau kariuomenei genijų nereikėjo. Ten reikėjo sveikų, o ne protingų.
2045-ųjų vasarą Mikas parodė savo meistriškumą su parašiutais – pratybų metu jo net drąsinti nereikėjo – abejingai paklusęs komandai, žengė iš lėktuvo ir nuskriejo kaip raketa žemyn, jausdamas vis augantį pagreitį. Kažkuriuo momentu prisiminė, kad reikia kažką išskleisti.
Nusileido taip sėkmingai, kad gavo jaunesniojo seržanto laipsnį ir buvo išsiųstas į aviacijos padalinį savanoriu. Daugiau Mikas rytais nebežygiavo ir į tarnybą nebevaikščiojo. Dabar jis šokinėjo iš lėktuvų su parašiutais, mokėsi pilotuoti lėktuvą kaip pagalbinis lakūnas ir skaitė knygeles su daugybe oro skrydžio taisyklių. Pastarąją skaitė todėl, kad visgi skraidyti jam patiko. Pirmą kartą Mikas Bombarduotojas iškėlė savo užslaptintą minčių fabrikėlį į paviršių.
Pirmas jo genialumo proveržis pasireiškė 2046-ųjų pavasarį. Mikas atsisakė užbaigti tarnybą ir liko tarnauti oro pajėgose. Noras visiems taip patiko, kad paaukštino jį iki viršilos, o po pusmečio jau nešiojo jaunesniojo leitenanto žvaigždutes. Jeigu dar būtų žinojęs, už ką – greičiausiai būtų pasijutęs laimingas. Armija tuo ir įdomi, kad paaukštinimai čia kažką ištinka visiškai netikėtai, kaip griaustinis iš giedro dangaus.
Tarnaudamas Mikas nė kiek nepamiršo savo didžiojo gyvenimo tikslo. Pamažu jis ėmė nekantrauti ir galvoti, kas vis dėl to negerai su ta mintimi, kodėl jo siekiai nesipildo? Gal per mažai apie tai galvojo, per menkai geidė?
Bandė išrasti naują lėktuvą. Išrado. Pasirodė, kad jo išradimas jau išrastas, prieš dešimt metų atsisakyta tokius gaminti.
Tada nusprendė patobulinti variklį savo „Dunkenšveigeriui“, kuriuo skraidė per pratybas. Atsidaręs dangtelį žiūrėjo, žiūrėjo į nesuskaičiuojamą detalių makalynę, paskui nusprendė, kad dar nori paskraidyti, tai paliko variklį ramybėje.
Sugalvojo rašyti romaną. Parašė net du – vienas buvo stebėtinai panašus į garsųjį „Žiedų valdovą“, tik dusyk trumpesnis. Kitas, dar plonesnis, gerokai priminė Harry Harrisono „Plieninę žiurkę“, kurią skaitė vaikystėje.
Tai suvokęs, Mikas vis dėl to padarė vieną atradimą, kuris jį labai nuliūdino – viskas pasaulyje jau yra išrasta ir sukurta. Jo tobulam genialumui vietos čia tiesiog nebebuvo. Kiekvienas daiktas, kurį tikėjosi pats sukūręs, jau buvo sukurtas kažkieno kito. Ir, beje, daug seniau. Kiekvienas žodis buvo užrašytas, kiekviena žodžių kombinacija panaudota, išskyrus beprasmius kliedesius.
Pralinksmėjęs Mikas savaitę rašė į sąsiuvinį ilgiausius kliedesių sakinius, kol jam tai pabodo. Beje, ir tikslo nematė. Tik džiaugėsi, kad pagaliau daro kažką originalaus, tik kažin, ar genialaus...
O dabar papasakosiu, iš kur jis gavo tokią keistą pavardę – Bombarduotojas. Juk tikroji Miko pavardė buvo kitokia, jos niekas net neprisiminė.
Tais laikais padėtis pasaulyje buvo nelabai stabili. Kartais teroristai užnuodydavo pusę miesto, kartais kur paskelbdavo karą, retsykiais Ramiąjame vandenyne kas nors išbandydavo dar vieną vandenilinę bombą...
Naikintuvai skraidė gana neblogai apginkluoti, pasikabinę po keturias dideles HND (hydrogen nuclear device) bombas, kurių vienos turėjo pakakti teroristų pilniems kalnams išvalyti. Miko lėktuvas tokių, žinoma, neturėjo. Jo arsenalą sudarė tik dvi riboto galingumo branduolinės, bei dvidešimt tūkstančių išsodrinto urano priešlėktuvinių šovinių. Su tiek daug nenuveiksi. O ir nereikėjo – Mikas tarnavo labai ramiame regione, kur tereikėjo patruliuoti.
Tai štai, sekanti geniali mintis jo slaptame fabrikėlyje gimė, kai jis kybojo sau dešimties kilometrų aukštyje, kvėpuodamas į deguonies kaukę. Radaras tylėjo, eteryje retsykiais čirpė stoties pranešimai. Ideali vieta genialioms mintims pagimdyti.
Ir ji gimė. Mikas staiga suprato, kaip jis gali tapti pačiu genialiausiu – greitai ir be jokio delsimo. Tereikėjo panaikinti trukdantį faktorių - kitus genialius žmones, kurių kasdien gimdavo po 650 002 000, mirdavo šiek tiek mažiau, dėl ko pasaulyje stabiliai gyveno maždaug aštuoni milijardai trukdančių faktorių.
Mintis buvo tokia įtaigi, kad šalia jos gimė dar viena – strateginė.
Mikas pasuko savo naikintuvą link pačios didžiausios oro pajėgų bazės, kur nė neketino nusileisti, tačiau ketino nuleisti dovanėlę iš viršaus.
Žinoma, dispečeris susidomėjo, kodėl pilotas staiga keičia kursą. Tai buvo jo paskutinis klausimas.
Vėlesnis tyrimas atskleidė išlikusiems žmonėms daug įdomių dalykų. Mikas Bombarduotojas aiškiai buvo nesveikos psichikos – jo kambarėlyje surado sąsiuvinį su tonomis nesuprantamų sakinių. Kai juos paviešino, mažas procentas skaitytojų pakrikštijo tekstą savo naująja Biblija – jie tai tikrai buvo ne viso proto...
Apie Miko skrydį žinios netilo penkis metus. Visi žinojo mintinai, kaip jis numetė pirmą atominę bombą į didžiausią Pabaltijo oro pajėgų bazę, kur lėktuvai ginkluojami vandenilinėmis bombomis. Blykst – grandininė reakcija suvartojo visą pakeliui pasitaikiusį deuterį ir tritį, branduolinį sprogimą paskatindama šimtus kartų. Žuvo visi genijai mažiausiai penkių šimtų kilometrų spinduliu. Kol bomba krito, Mikas suspėjo nuskristi už pavojingos zonos, trumpam atjungti lėktuvo įrangą ir sklęsti neramiame vėjyje, kol jį pasivijo elektromagnetinė banga. Tada vėl įjungė trauką ir nuskriejo lyg įkirptas link artimiausios NATO bazės, antros pagal dydį šiame regione.
Bombos nemetė – ją ketino pasitaupyti vėlesniam laikui. Atidengė ugnį į kuro cisternas ir skrydžiams paruoštą techniką. Dar numušė besileidžiantį naikintuvą. Naikino metodiškai, žinodamas, kad turi mažai laiko, kol visi atsikvošės.
Kai Miką, žiniasklaidos pakrikštytą Bombarduotoju, nusivijo armada įtūžusių naikintuvų, jis jau buvo netoli JAV krantų ir netgi suspėjo pateikti visus identifikacijos kodus vietinei dispečerinei. Jo jau skriejo pasitikti vietiniai saugumo elementai, dar menkai žinantys apie padėtį Europoje.
Bet Mikas taip ir neįskrido į žemyną. Sutrukdė besivejanti armada, kuri nei identifikavosi, nei klausinėjo. Kai atidengė ugnį, Mikas sukando dantis, palaukė, kol jie prisiartins ir detonavo likusią atominę bombą ore, per du kilometrus virš vandenyno.
Juk suprantate, kas nutinka su svetimomis vandenilinėmis bombomis, kurios netyčia patenka į kelių šimtų tūkstančių laipsnių temperatūrą?
Armados gabenamos beveik šimtas vandenilinių bombų akimirksniu neteko savo šarvo, o viduje buvęs deuteris ir tritis sureagavo – gavosi dar didesnis „bum“, nei Mikas planavo.
Praktiškai Saulė įsižiebė prie pat Amerikos krantų, smūgio jėga iki pat vandenyno dugno įspaudė vandenį, žuvis, kalmarus ir porą NSO. Kilometrinės vandens bangos palaidojo po savimi maždaug keturių milijonų kvadratinių kilometrų labiausiai apgyvendintą Amerikos plotą. Po valandos banga kitoje pusėje persirito per Islandiją, Didžiąją Britaniją ir sudavė ne menkesnį smūgį Olandijai, Prancūzijai ir Portugalijai. Norvegai dar ir šiandien savo vaikams pasakoja, kaip fiordai patvino iki kalnų viršūnių ir visus žvejus į dykumą nunešė, kur dar prieš dvi valandas Lietuva buvo. Ten jie ir pasiliko, nes nebebuvo kur grįžti.
Mikas Bombarduotojas žuvo save įšventinęs į absoliučius genijus, tik niekas apie tai nesužinojo, nes nė vienas nenumanė, ko iš tiesų troško Mikas. Skirtumas tarp 99 procentų pasaulio gyventojų ir Miko buvo tas, kad pastarasis galų gale ryžtingai siekė savo tikslo ir... galbūt pasiekė. Apie jį pastatė kelis vaidinimus, nes specialiesiems efektams reikėjo veikiančių kompiuterių, o šie visi sudegė po elektromagnetinio smūgio. Miko vardą iškalė molinėse lentelėse, žiniasklaidos atstovai dviračiais išvežiojo jas ir padalino prenumeratoriams.
O tada visi pasiėmė savo akmeninius kirvukus ir nuėjo ieškotis maisto.
2007. Aurimas G.
|