Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Veidrodis
2007-12-18 22:46:07
Senolis patale išgulėjo jau pernelyg ilgai. Anksčiau jis pakildavo ant kojų ir lėtais žingsniais pamatuodavo kambarį, lyg atlikdamas kažkokį sunkiai
suprantamą ritualą, tačiau paskutinėmis dienomis net ir tai pamiršo daryti. Žiūrėjo į lubas ir kažką mąstė.
Šeimyna stengėsi netrukdyti, žinodama, kad ne šiaip sau jis susidraugavo su patalais. Nors ir sveikas, senolis ruošėsi iškeliauti. Taip ir pasakė mano motinai, kai ši nusistebėjo.
Aš nesupratau, kaip gali toks žmogus žinoti, kada jo ateis pasiimti mirtis. Visuomet maniau, kad tą baidyklę galima pajusti atsėlinusią į kambarį, kad ją turėtų justi net pašalinis žmogus.
Tačiau aš nejutau. Nebent užuodžiau karšto vaško kvapą, mačiau žvakių liepsnos keliamus rausvus atšvaitus ant medinių sienų – tačiau tai nebuvo mirtis.
Netgi senolis, susipainiojęs savo pataluose, man priminę gyvybę. Viskas čia buvo gyva.
- Ho, ar tik nesumanei susigraudenti? – paliečia jis mano galvą delnu. – Nesijaudink, vaike. Viskas yra taip, kaip turi būti. Kai sulauksi šimto ir dvidešimties metų, suprasi.
- Seneli, ar tu jauti mirtį? – paklausiau jo.
- Nagi ne... – plačiai atsimerkia senelis ir patogiau įsitaiso, kad būtų nesunku kalbėti.- Tačiau aš žinau, kad ji viduje. Ji visą laiką ten buvo.
- Viduje??? – netikiu.
- Ho, žinoma... Visi žmonės savo mirtį nešiojasi viduje. Ji iš ten niekur nepabėga. Mirtis tūno štai čia, - jis švelniai pabaksnojo pirštu per pakaušį.
- Galvoje?
- Mhmm...
- Ir mano galvoje yra mirtis?
- Mes netgi galime pažiūrėti, ką ji ten veikia, - šelmiškai mirkteli senelis ir pasižiūri į mano pakaušį. – Regis, taviškė kietai miega... knarkia, ho ho...
Jis juokiasi, šypsausi ir aš.
- O kaip ji atrodo?
- Na čia kiekvienas vis kitokią mirtį nešiojasi, vaikeli, - surimtėja senelis.- Maniškė panaši į ilgą traukinį, pilną gražių merginų. Kai ji pasiims mane, aš keliausiu patogiai ir maloniai. Toli toli...
- O kur?
- Ten, kur gyvas būdamas neturėjau laiko nukeliauti. Matai, mirtis todėl ir yra gerai – ji duoda tau visą pasaulio laiką.
Keista girdėti jo tokias kalbas. Mama man visai kitaip pasakoja. Ji sako, kad aš būsiu kažkur aukštai danguje, tarp angelų ir giedosiu giesmes. Tokie jos pasakojimai man visai nepatinka – muzikos pamokų aš nemėgstu, nes dažniausiai dainuoju visai ne tai, ką visi dainuoja. Mokytoja vieną kartą pasakė, kad greičiausiai būsiu matematiku arba filosofu, nes, užuot pažinęs natas, aš ant popieriaus lapo skaičiuoju nekvadratinių figūrų padengimą žirgo šuoliais – toks keistas skaitmenų žaidimas, kurį mane pamokino tėtis.
Kai apie amžino giedojimo baimę pasipasakoju seneliui, šis nusijuokia keistu juoku, kur jo „chiiii chiii“ labai ištęsti, gilūs, neleidžiantys abejoti, kad senoliui tikrai linksma.
- Betgi tu net nežinai, kaip iš tiesų atrodo tavo mirtis, sūneli,- sako jis aprimęs. – Amžinai giedoti su angelais – patikėk, to aš net tavo (amžiną atilsį) močiutei nelinkėčiau, tpfu...
- O kaip atrodo mano mirtis?
- Oi, patikėk manimi – tu tai sužinosi tik užaugęs ir pasenęs, kai mirtis tau visai neberūpės, - mirkteli senelis. – Iki tol tu turi marias laiko gyventi.
Aš galvoju apie savo mirtį, miegančią kažkur mano galvoje ir nejučia atsiranda noras elgtis tyliau, kad jos nepažadinčiau netyčia.
- Seneli, - šnabždu, - o kodėl tau tiek daug metų?
- Gerai kad priminei, - kilsteli pirštą jis ir apsidairo, tarsi norėdamas įsitikinti, ar niekas daugiau mūsų nesiklauso. - Aš tau turiu didelę paslaptį, mažyli. Tik tau vienam.
- M... man vienam?
- Teisingai. Tau vienam, nes niekas daugiau jos nesupras. Šiame name turiu paslėpęs mažą bilduką, kuris gali išpildyti visus tavo norus, kuriuos jam papasakosi.
Nejučia palinkstu arčiau iš nuostabos. Gal blogai išgirdau?
- Tas bildukas, - tęsia senelis, - labai apgaulingos išvaizdos. Jis bet ką apgaus, kad tik jo nepažintų ir nepasinaudotų jo nepaprastomis jėgomis. Bet aš tau papasakosiu, kaip jį surasti. Juk nori, kad tavo slapčiausi norai išsipildytų, ar ne?
Mano galvoje jau sukasi daugybė norų, kuriuos kažkada pamiršau ar nugrūdau giliai į svajones vien dėl to, kad jie buvo pernelyg fantastiški. Arba dėl to, kad mano tėvai nepanoro jų išpildyti. Daugybė norų. Palinkčioju, kad noriu. Labai noriu.
- Tuomet pažadėk, kad neprašysi bilduko sustabdyti mano traukinuką su nuostabiomis merginomis, - sako senelis.
- Betgi...
- Pažadėk, sūneli, taip reikia. Kai aš lankiau bilduką, visada jo prašiau ilgo gyvenimo. Štai kodėl aš toks senas. Tai jis taip padarė. Tačiau vieną dieną aš išvydau traukinį ir nuostabias merginas jame. Pamačiau ilgą traukinio kelią, kuris vingiavo tokiomis vietomis, kurių joks žmogus dar nėra regėjęs. Tos vietos tokios nuostabios, kad aš nusprendžiau nebelankyti bilduko ir traukti į kelionę. Ir jeigu tu atidėsi mano kelionę dar šimtui metų, aš būsiu labai nelaimingas, vaike. Juk jeigu tu pats žinotum, kad traukinys tave nuveš į stebuklingą šalį, juk nenorėtum ilgiau delsti stotyje, ar ne?
- Ne... – suprantu jo svajonę ir staiga man pasidaro labai liūdna. – Bet man tavęs labai trūks, seneli...
- Ho, žinau... Betgi paklausyk! Kodėl tau nepaprašius bilduko, kad jis leistų tau mane aplankyti sapnuose, a?
- Ar jis tai gali?!
- Aš juk sakiau. Jis visagalis. Jeigu jis norėtų, jis didžiausią kalną mažiausiu piršteliu nustumtų. Matai?.. Taigi, neprašyk ilgesnio gyvenimo man. Prašyk jo sau ir savo tėvams. Susitarėm?
Dabar aš suprantu, ko nori senelis. Kai jis paaiškina, tampa aišku ir paprasta.
- Gerai...
- Tai paklausyk. Tas bildukas slepiasi šio namo palėpėje, senajame mano veidrodyje, kurio stiklą tavo močiutė kažkada sudaužiusi netyčia buvo. Bildukas stiklą suklijavo ir pasislėpė jame. Tačiau, nors stiklas buvo sveikas, jis neberodė jokių atvaizdų, kai prieidavai. Ir bildukas suprato – jeigu veidrodis nieko nerodys, jis atrodys... įtartinas, ar ne?
- Labai įtartinas, - pritariu.
- Tą patį pagalvojo ir jis. Štai todėl bildukas pradėjo atspindėti viską, kas buvo prieš veidrodį. Senas skrynias, baldus, netgi saulės šviesą, kuri kartais patekdavo į palėpę pro trikampį langelį. Štai tame atspindimame kambaryje jis ir gyvena. Tačiau reikia būti labai atidžiam, nes jis labai gudrus, sunkiai pastebimas. Greičiausiai tu jo net nepažinsi. O gal net nenorėsi pažinti. Turi labai pasistengti, kad neapsiriktum. Kai atpažinsi jį, pažiūrėk į jo akis, pasisveikink ir papasakok, ko tikiesi iš jo. Bildukas geras, jis visada supranta.
Ir ji labai darbštus. Vos tik papasakosi savo norą, jis tuojau pat ims jį pildyti. Todėl neišvargink jo, sakyk norus po truputį, po vieną. Gerai pagalvok, vaike...
Senelis nutyla ir žiūri į žvakes. Viena iš jų baigia užgesti, paskendusi vaško jūroje.
- Kodėl gi tau nepabandžius, a? – paklausia jis po kelių minučių pagarbios tylos.
- O... kaip tu?
- Man tuoj reikės keliauti. Matau, merginos pro langą mojuoja. Norėčiau pasilikti vienas, vaike, pasisveikinti su jomis... Tu gal jau bėk pas mamą, gerai? Pasimatysime sapnuose. Iki pasimatymo, ar ne?
- Gerai, - apkabinu senelį ir paleidęs tyliai einu iš kambario. Truputį gniaužia gerklę. – Iki pasimatymo.
---[]---
Palėpėje tamsu, nes saulė seniai nusileidusi, o žibinte, kurį atsinešiau su savimi, žibalo beveik nelikę. Veidrodžio rėmas kyšo iš už apdulkėjusių daiktų, nukištas į patį tolimiausią kampą. Tikriausiai tam, kad pašaliniai netrukdytų bildukui miegoti.
Kelias tarp skrynių vingiuotas, nuklotas išbarstytomis kažkokių prietaisų ar įrankių dalimis. Kol prisėlinu prie veidrodžio, tamsi palėpė man ima atrodyti nesvetinga ir baugi. Stipriau sugniaužiu žibinto rankeną ir išlendu iš už paskutinės skrynios, slėpusios mane nuo veidrodžio.
Jis stovi, pasuktas kampu nuo manęs. Iš tiesų – žibintas jo atspindyje apšviečia artimiausios sienos lentas, sukabintus įrankius ir vienišą langelį, juodu nuo nakties stiklu. Veidrodis visa tai atspindi ir aš suprantu, kad bildukas nemiega. Jis dirba, versdamas stiklą atspindėti.
Vadinasi, jis žino, kad aš čia...
Įsidrąsinęs einu arčiau, smalsiai ieškodamas atspindyje visagalio padaro. Veidrodis atspindi tiek nedaug, bildukui beveik nėra kur pasislėpti. Nebent jis tikrai labai klastingas, kaip minėjo senelis. Kurgi slėpčiausi aš, būdamas jo vietoje?
Ir staiga pamatau. O juk teisybę senelis sakė – klasta neišpasakyta! Jis netgi nesistengia prisidengti juodais šešėliais pakampėse. Priešingai – jis stovi prieš mane, rankoje laikydamas tokį pat žibintą, kokį turiu ir aš. Žiūri į mane mano akimis ir laukia, kol surasiu jį. Kai supranta, kad jį suradau, prisimerkia. Atrodo patenkintas ir nė kiek nebaisus. Mano baimė išgaruoja pajutusi, kad esu saugus šiame kambaryje, šalia visagalio padaro.
Atsisėdu ant grindų, padedu žibintą prieš save ir sveikinuosi su juo. Jis man atsako beveik tuo pat metu, nenuleisdamas nuo manęs įdėmaus žvilgsnio.
Pamažu prisimenu, ko norėjau jo paprašyti. Patikrinu, ar užteks žibinte alyvos mano ilgai istorijai.
Tada imu pasakoti.
2007. Aurimas G.
|