Saulės daina
TURINYS:
1. Laimis
2. Grojantis Laimis
3. Daug Laimių
4. Laimė?
Kitos ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
| |
Laimis
2007-12-18 22:38:18
Tie senstelėję žmonės kartais gali pribaigti vienu žodžiu, dievaži... Net jeigu tai nuosavas senas tėvas, karkiantis savo invalido vežimėlyje su pypke vienoje rankoje ir telefonu kitoje:
- Tai pagaliau paskambinai...
Saulė loštelėjo krėsle, tarsi gavusi kuoka kakton. Akimis ėmė ieškoti kažko tvirto, kas padėtų išsilaikyti. Tėvo ji nematė, tačiau gerai įsivaizdavo besiilsintį kažkur netoli pravirų balkono durų, besiklausantį apačioje amžinai besipykstančių kaimynų. Ir čia taip visai netyčia – ji sugalvojo paskambinti.
Saulė akimirką pagalvojo, svarstydama, ką galėtų reikšti toks tėvo tonas, tada kuo saldesniu balsu sumurkė „Labas, tėveli“.
- Kur buvai? – nesureagavo tėvas, čepsėdamas kažką tarp dantų. Greičiausiai savo apkramtytą pypkę.
Saulė pagalvojo apie tuos trejus metelius visiškos tylos, tada prisiminė nedidelį nuotykį, kai su draugu atsidūrė Anglijoje. Aišku, jie teišbuvo vos porą mėnesių, bet gi reikėjo kažką sumeluoti. Negalima sakyti, kad tėvams neskambina todėl, kad jie elementariai UŽKNISA su savo klausimais apie jos gyvenimą. Nėra to gyvenimo!
- Aš tik užvakar sugrįžau iš Anglijos namo,- sumelavo.- Kartu su Laimiu... Negalėjau iš ten prisiskambinti, tai va, dabar nusprendžiau pagaliau...
- Mhmm...- sutiko tėvas.- Gerai, kad taip. Tai tik dabar grįžai?
- Užvakar.
- Tu matai... – tėvo balse išgirdo keistą gaidą, kuri, kiek žiojo iš patirties, galėjo reikšti bet ką. – Aš tave, matyt, prastai meluoti mokinau, Saulyte. Motinos – ir tos neapgautum su savo... Anglija.
Babach! Muilo burbulas jau bliūkšta, jau Saulė jaučia plintantį karštį po jos veidą ir krūtinę. Ji nervingai užsimerkia, suskaičiuoja mintyse iki trijų ir ima reikšti savo pasipiktinimą:
- Negaliu patikėti...
- Ei, nereikia!- nutraukia jos koncertą tėvas. Ir dar tokiu balseliu, tarsi visą gyvenimą būtų melagius gaudęs. Negarsiai, bet ryžtingai. – Geriau pasakok, kaip gyveni. Angliją praleisk – tas, kiek pamenu, prieš porą metų buvo. Ir tik du mėnesius su Laimiu teišbuvote, che che... turistai...
- Kas tau sakė?
- Nu... Taigi gandai greitai sklinda. Ir šalis ne tokia jau didelė. Kas čia per atstumas gandams nukeliauti – Vilnius, Šiauliai... O va paskambinti senam, sukriošusiam tėvui po trejų metų – tai jau visai blogai... Labai blogai.
Taip, blogai. Jeigu galėtų, prasmegtų kiaurai krėslą, pas kaimynus į pirmą aukštą. Bet negali taip būti, todėl Saulė klausosi tėvo, išraudusi iki plaukų pašaknų ir galvoja, kaip švelniau išsisukti.
- Tai... dirbi vis dar toje pačioje vietoje? – gelbsti ją tėvas nuo nemalonios tylos.
- Nebe...- Saulė staiga suspaudžia lūpas, tramdydama besiveržiantį melą, bet jau šaukštai po pietų – jau beveik pasakyta. – Nebedirbu.
- Na? – nekantrauja tėvas, kramsnodamas pypkę.- Tai kur dabar velnias nunešė? Bedarbė esi?
- Dirbu aš...- lėtai murma Saulė, mintyse ieškodama kažkokio atsakymo.- Kitur dirbu. Direktorės pavaduotoja aš...
Dieve šventas, tiesiog melagių diena! Saulė maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į kalendorių, kur greičiausiai tikėjosi išvysti balandžio pirmąją. Ne, kur tau... Liepos trečia, nors pasikark.
- Jooo?- nustemba tėvas.- Va čia tai naujiena. Pritrenkei mane tu... Saulute. Va motinai pasakysiu, apsidžiaugs. O tai kartais padejuoja – „kaip tai mano mažai mergaitei sekas, ką ji ten su tuo veltėdžiu Laimiu kankinasi... Žinai...
- Laimis irgi dirba!- pyksta Saulė.
- Na, man dzin, dirba jis ar mokosi,- ramiai sutinka tėvas.- Kad tik šeimoj ramybė ir džiaugsmas būtų, ar ne?
Jiedu kurį laiką tyli, tik tėvo rankos šiugždena tabako dėžutę. Turbūt pypkę kemša.
- Kaip tavo kojos? – prisimena mergina.
- Šleivos. Neklauso vis dar. Na bet nieko, jau neilgai,- lyg ir pažada tėvas, o žodžiai taip nemaloniai nuskamba Saulės ausyse. Ji sunerimsta.
- Tu, tikiuosi, nesergi?
- Che... dar ne,- lyg ir pralinksmėja tėvas.- Mes čia su motina internetą įsivedėme. Žinai, tą baisų daiktą, kur nieko suprasti neįmanoma... Ji sako, kad bus galima pažiūrėti į tave tiesiai iš namų... Dabar ji su kaimyno bernioku kiekvieną vakarą ten akis gadina. Gal ką ir išmoks.
- Tu pypkę iš dantų ištrauk, sunku tave suprasti.
- A... na, tuoj...
Vėl šiugždėjimas.
- Internetą, sakau, įsivedėm!..
- Tai aš šitą girdėjau.
- A... Tai va, dabar galėsime dažniau pakalbėti, pažiūrėti, kaip tu gyveni. Mums gi čia įdomu, o ir kaimynai klausia – „kaip tavo Saulutė gyvena, ką?“ O ką aš? Nieko jiems papasakoti negaliu. Neskambina ji man, sakau. Gyvena kaip tas vienuolis, kur Ferarį pardavė...
Saulė šypteli, bet juokas nelabai iš tiesų ima. Greičiau pikta ant savęs, kad taip savus apleido.
- Bet gi tu nemoki internetu naudotis,- primena.
- Baisaus čia daikto! Va, yra kaimynų jaunesnysis. Tas viską moka. Parašys tau laišką už mane. O tu irgi parašyk. Nuotraukų atsiųsk. Nufilmuok ką nors. Kamerą dar turi?
Ta vargšė kamera jau kadaise pamiršta. Saulė tik nebyliai palinkčioja.
- Regis, kažkur yra...
- Tai nebefilmuoji?
Saulė žvilgteli į spintą, kur kažkada paslėpė kamerą ir pakyla nuo sofos.
- Kaip čia tau pasakius...
- Aišku.- Suburba tėvas.- Nusipirkai vienam kartui, ar ne? Tai nufilmuok. Save nufilmuok, Laimį... Mes irgi pamatyti pasaulį norime, kaip tu ten gyveni.
- O mama kaip gyvena? – bando ji pasukti pokalbį.
- Dirba,- lakoniškai burbteli tėvas, bet tikriausiai vėl su pypke dantyse.- Jai paskutiniu metu labai patinka jos darbas. Tikriausiai senatvė...
- O tu?
- Vis dar invalidas.- Ramiai burbteli tėvas.
---[]---
Po pokalbio pasaulis lyg ir šviesesnis pasirodė. Tai va kaip jaučiamasi atlikus pareigą gimdytojams – kartą per trejus metus paplepėjus apie šį bei tą.
Saulė smalsiai varto vaizdo kamerą rankoje, vargiai beprisimindama, kaip ja naudotis, prisimindama tą kvailą progą, kada ją nusipirko. Jiedu du Laimiu važiavo į Angliją, tam ir pasiėmė šitą daiktą – kad „stebuklų“ prifilmuotų. O kad tų stebuklų ten nebuvo – atskira istorija...
Baterija dar buvo gyva, tačiau indikatorius perspėjamai mirkčiojo. Saulė smalsiai filmavo savo kambarį, kuris iš tiesų nebuvo nei labai ypatingas, nei ką. Tikrai ne direktorės pavaduotojos vertas būstas. Kažin, ar didelę algą gaunantis žmogus tebesidžiaugtų apiplyšusia staltiese, kurią mama atidavė, prieš persikraustant.
Saulė nuleido vaizdo kamerą ir atidarė spintą. Surado geresnę staltiesę, kurią rūpestingai patiesė vietoje senosios. Ne, jos tėvas tikrai nepamatys senos Saulės ir jos Susmirdusio Kambario.
- Bus idealu...- sumurmėjo mergina, pastatydama cukrainę į vietą. Pasigrožėjo vaizdeliu, nusitaikė į stalą su kamera, bet...
Tada pastebėjo užuolaidas. Pilkas ir lyg iš Adamsų Šeimynėlės pasiskolintas. Betrūko absurdiškai didelių kutų ir perkarusio liokajaus šalia balkono durų. Visas vaizdas tikrai nesiderino prie naujos staltiesės.
- Rupūžėle septyntaške...- murmtelėjo Saulė, tempdama iš virtuvės kėdę. Regis, reikės gerokai paplušėti. Atsarginės užuolaidos nebuvo liestos jau porą metų.
Pakeitė dienines užuolaidas, sutaisė jau nežinia kiek laiko klibantį laikiklį, nuvalė langus, palanges ir palaistė gėles. Regis, net lapai žalesni paliko (dėl visa ko, dulkes nuo jų šepetėliu nuvalė).
Baigusi prie lango, pabandė pasigrožėti kambariu, bet tada pastebėjo didelį kontrastą tarp vienos kambario pusės ir kitos.
Netvarkytoji pusė atrodė visiškai apšniaukšta.
Atsidususi Saulė įjungė kameros baterijas krautis ir ėmė svarstyti, ką daryti su gremėzdiška spinta. Ji aiškiai nesiderino prie bendro vaizdo, o dydis buvo toks, kad viduje galėjai paslėpti du vokiečius. Kiek pabandžiusi ją patraukti įsitikino – ne jos jėgoms. Todėl padarė tik tai, kas atrodė lengviausia – nuvalė ir pakabino lengvas užuolaidėles ant durelių. Prisegė raudoną gėlytę.
Kambarys atrodė daug mieliau. Ir dar mieliau jis atrodė prie šviestuvo pakabinus žolynų rinkinėlį, kurį surado apdulkėjusį ant spintos.
Po valandos sunkaus darbo ji pagaliau vėl ryžosi įjungti savo kamerą.
---[]---
Skambutis į duris. Papilkėjęs vaizdas suvirpa iš netikėtumo, kambario sienos praslysta per sekančius penkis kadrus. Saulė patraukia prie durų, laikydama įjungtą prietaisą prie savo krūtinės.
Pabando nufilmuoti būsimą svečią per durų akutę, bet nieko neišeina.
- Sveika...- tyliai sako Laimis, žengdamas vidun. Jis tikriausiai nori pasakyti dar kažką, bet staiga sustingsta, pastebėjęs kažką neįprasto. Jo veide ji mato didelę nuostabą ir nejučia nusijuokia.
- Ar viskas gerai?
- Kodėl apsivilkai šią suknelę?- klausia jis.
- Tau nepatinka?..
- Patinka...- murma jis ir sekundę pastrykčioja ant vienos kojos, negalėdamas nusimauti bato. Tada traukia link virtuvės.- Kur nors eisi?.. Ką tu padarei kambariui?
- Sutvarkiau.
Jis apsidairo ir tada dėbteli į kamerą:
- Kodėl filmuoji?
- Nekreipk dėmesio. Taip reikia.- Išsisukinėja ji, pažvelgdama žemyn, ar teisingai laiko nukreiptą.- Tikriausiai alkanas? Aš tau išviriau sriubos.
Dabar Laimis tikrai labai nustebęs, ir ne tik tai – jis gana neramiai dairosi į įjungtą kamerą, tarsi nesiryždamas kažko padaryti. Jis mielai sėstų prie stalo, mielai sau valgytų sriubą, dar mieliau pasidairytų po išgražintą butą, bet kažkas gerokai ne taip. Saulė nebežiūri į kamerą, kuri filmuoja kažin ką, ji tyrinėja sutrikusio Laimio veidą.
- Ar aš tave išgąsdinau, meškiuk?
- Na...ne...- sutrikęs šypteli Laimis.
- Vadinasi, aš per daug viską papuošiau?
- Mmmm...- paragauja sriubos Laimis ir atsidusęs padeda šaukštą.- Išjunk kamerą, ką?
- Bet ji visiškai nemaišo!- bando ginčytis Saulė.- Aš savo tėvams filmuoju. Kada nors jiems nusiųsiu pažiūrėti, kaip mes gyvename. Nekreipk dėmesio.
- Nors trumpam išjunk,- prašo Laimis.
- Bet meškiuk... Štai, padėsiu ją ant stalo. Netrukdys juk, ką?
- Na...
Saulė padeda kamerą kiek toliau nuo jų, prieš tai kruopščiai patikrinusi, ar ji viską mato. Atsisukusi į jį padrąsinančiai nusišypso, bet jis vis dar atrodo ne taip.
- Aš noriu tau pasakyti...- jis padeda šaukštą ir lėtai nužvelgia rūpestingai nublizgintas spintelių durų rankenas. Į Saulę pažvelgti nenori.- Na... Noriu pasakyti, kad... aš išeinu.
Ir, neduodamas jai net suvokti žodžių reikšmės, jis kyla nuo kėdės, palikdamas nebaigtą valgyti sriubą.
- Šitą aš pasiimsiu.- Siekia kameros.- Ji pirkta už mano pinigus, pameni? Atėjau susirinkti daiktų...
Saulė nejuda iš vietos. Ji tik akimis seka jį, skubantį į kitą kambarį. Negali ir galbūt vis dar nenori suprasti, kas ką tik buvo pasakyta. Ji taip sutrikusi, kad net negali ištarti žodžių. Tiki jos didelės akys seka Laimio nugarą.
Jis neužtrunka. Tikriausiai kažką jau buvo susidėjęs, susiruošęs iš anksto, ko ji nepastebėjo.
Jos lūpos sujuda, bandydamos suregzti žodį, tačiau žodis neišsprūsta. Ji lėtai pakyla nuo kėdės, rankomis stverdamasi už stalo.
Laimis jau traukia prie durų, išjunginėdamas kamerą. Jis grubiai sugrūda ją į krepšį ir pasiekia savo batus. Užsimauna juos ir trumpai dėbteli į nebyliai vapančią merginą. Saulės akys pritvinkusios ašarų, tačiau ne laikas pasiduoti ašaroms – Laimis niūriai sugriebia durų rankeną.
- Atleisk, mažyte,- teištaria ir išeina, uždarydamas paskui save duris.
Prieškambario prietemoje Saulė pagaliau įveikia savo paskaudusią nuo prikimimo gerklę – suklykusi ji užsimoja ir iš visų jėgų smogia kumščiu kur pakliūva...
2007. Aurimas G.
|