Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Nusijuokti iš pasaulio
2007-12-18 22:21:40
Ar gali egzistuoti meilė tarp vyro ir moters?...
Prieš metus tokią meilę būčiau paneigęs, bet dabar, gulėdamas šiltoje lovoje ir ryto šviesoje stebėdamas jos miegantį, ramų veidą, aš žinau- ji yra. Meilė yra. Ir seksas taip pat, ir jis visai nebjaurus...
Kažkur teko skaityti, kad prieš šimtus, ar net tūkstančius metų vyro meilė moteriai nieko nestebino. Tai buvo normalu. Tai kodėl dabar taip nėra? Kodėl ramus galiu būti tik savo namuose, kur dar nesugeba įlįsti landūs žurnalistai, paparaciai bei visokio plauko skraidančios- šliaužiojančios mikrokameros? Ar pasaulis tyčia trokšta būti šokiruotas, kad štai – kažkoks Ernestas gyvenimo partneriu pasirinko ne vyrą, o moterį? Ko jie iš manęs nori? Detalių? Tegu patys pabando, patirs savu kailiu...
Bet ne, jie nebandys. Jie pakankamai pasilinksmina prie stereovizorių, kai koks įkyrus žurnalistas pasiekia savo- išpeša kelis žodžius uždavęs idiotišką klausimą. O paskui pats prisižiūri apie save nebūtų dalykų vakarais- jie jau sugeba sukurti... Darbe aš seniai nustojau kreipti dėmesį į žodį „heteroseksualas“, kurį jie vartoja tarsi keiksmažodį. Stebuklas, kad dar neišmetė. Kartą viršininkas tiesiai pasakė: „Aš tikiuosi, Ernestai, tu dar mesi tą moterį. Netrukdau tau kraustytis iš proto – kraustykis tiek, kiek tau reikia... Man svarbu, kad gerai dirbtum.“
Ar tai vienintelis tolerantiškas žmogus pasaulyje?
Kartais man atrodo, kad pasaulis gyvena mūsų gyvenimus už mus. Kartais aš noriu numirti, bet savaime tai kažkaip neišeina.
Jos veidas išblyškęs, suvargęs... Tikriausiai ir aš panašiai atrodau. Kas dieną būti pasmerktam tūkstančių lesbiečių ir gėjų- anokia čia laimė...
Žinau, nekreipti dėmesio... Pastaruoju metu daugiau nieko ir neveikiu, kaip nekreipiu į pasaulį dėmesio. Bandau gyventi savo gyvenimą. Kodėl pasaulis taip trokšta man šią teisę atimti?...
- Seniai nemiegi?
Ji žiūri į mane didelėmis akimis, ranka slysta po patalais ir paliečia. Mudu apsikabiname.
- Galvoju...
- Nebegalvok..- šnabžda neprabudusiu balsu.
Ji teisi. Toks galvojimas žudo. Be to, aš turiu progą pamiršti. Nors ir trumpam.
Kažkur už lango girdžiu tylų dūzgesį: tai kamera - šnipas ieško kelio vidun. Tikriausiai infraraudonaisiais spinduliais pajuto, kad buto šeimininkai atsibudę ir tuoj užsiims kažkuo nepadoriu, ką verta parodyti pasauliui. Bet ji neras kelio vidun. Ši mūsų tvirtovė - paskutinė vieta planetoje, kur galime jaustis saugūs. Kur galime bučiuotis ir mylėtis, kai tuo tarpu visas pasaulis neriasi iš kailio, stengdamasis kilstelėti užuolaidos kampą...
Mūsų lūpos susiliečia. Jos rankos apsiveja mano kaklą ir mudu užsimirštame, svaigdami vienas nuo kito.
Pro skystųjų kristalų langus vidun prasifiltruoja vienintelis svečias - ryto saulės spinduliai. Kameros dūzgesys sustiprėja iš nevilties. Ji ten blaškosi anapus ir netgi bando taranuoti volframinius ekranus...
Jos kvėpavimas dažnėja... ir gilėja...
Dzingt! Dūzgimas akimirksniu nutyla. Tikriausiai operatorius pervertino kameros atsparumą ir ją sudaužė...
Mano meilė tyliai nusijuokia ir staiga jos veidą nutvieskia palaimos šviesa. Ji krūpteli, nagais slysdama per mano nugarą... Garsiai sušunka...
Po to vėl nusišypso - tarsi juokdamasi iš viso pasaulio...
2007. Aurimas G.
|