Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Nusikaltėlis
2007-12-18 22:18:44
Budelis pridėjo ranką prie plokštės, luktelėjo kelias akimirkas, kažką neaiškiai murmėdamas...
Vartai pradėjo kilti. Po jais slystelėjo ryški saulės šviesa, su ja taip pat sulaukiau nekantrios minios šurmulio, kuris vis garsėjo vartams kylant, o jiems pakilus man iki liemens- pasikeitė iš nekantraus į gana džiaugsmingą. Iš kažkur atskriejo genetiškai modifikuotas mėlynos spalvos pomidoras ir ištiško į sieną šalia budelio. Netaiklūs tie miestiečiai... Tikriausiai nepakankamai adrenalino kraujyje. Kai įsiaudrina, tai taiklumas padidėja dešimteriopai- spėk dantimis atlekiančias pernokusias daržoves gaudyti...
Kai mane teisė, teisme beveik vietinės reikšmės karas kilo- sugalvojo mat kvaila minia, kad teisėjas nemoka teisėjauti ir per švelnus man - tik neurokarantiną iki gyvos galvos Bau - Andange skyrė. Visi norėjo, kad mirties bausmė būtų - geriau triguba. Žinote, kaip jie ten daro - pirma kūną numarina, tada mediumai vitalinį pavidalą šiek tiek išlaiko ir pakankina, o kai ir šitas užsilenkia - astralą su mentalu savaitę doroja, kol viską pasisavina, kas gali būti pasisavinta. Kažkada teko ir man tuo užsiiminėti - psichiniai ligoniai pas tuos mediumus susirinkę... Patys nesimokina nieko, nes tingi. O vat žinias iš mentalų per kankinimus siurbti - jiems grynas malonumas. Pats kažkada bandžiau - visai nieko. Tik kankinti kažkaip gaila, o va gyvenimo patirtį ir žinias greitai perimi. Jautiesi po to kaip koks Ciceronas...
Budelis grubiai stumtelėjo ir aš vos nenulėkiau nuo „podiumo“, kuriuo turėjau išdidžiai pražingsniuoti iki savo egzekucijos vietos- prakeiktas humanoidas su savo kibernetiniais rankų pakaitalais jėgų iki šiol neišmoko apskaičiuoti...
Atsitiesiau ir vos spėjau išsižioti - kažkas labai taikliai įmetė parūgusią slyvą, nuo kurios sutraukė žandikaulį. Sukramčiau, o kur dėsies?.. Kameroje mane marino badu - sakė, kad gydomaisiais sumetimais, nors iš tiesų viską patys sargybiniai surydavo.
Miestietis pasipiktinęs suriko ir pasiuntė mano pusėn daugiau „vaišių“... Dvi iš keturių pagavau... niam!
Prisidėjo dar keli - vis dėl to čia skurdokas rajonas ir niekas maistu taip lengvai nesišvaisto. Akies krašteliu pastebėjau, kaip gudresni vaikėzai švirkštu kažką leidžia į ruošiamus mesti vaisius ir nusprendžiau, kad gana. Jau pajutau malonų svorį skrandyje ir „chemiškai modifikuotus“ svaidalus praleidau. Galop mane dar Bau - Andange sočiai pamaitins kai nuveš...
Nusivylę vaikėzai sustaugė ir pagrūmojo man kumščiais.
Priėjęs pakylą, skirtą asmeniškai man, aš sustojau ir palaukiau budelio, kuris per daug neskubėjo ir leido miniai ant manęs išlieti visas perteklines emocijas. Kažkaip mažoka šiandien tų emocijų... Tikriausiai visas atidavė teismo metu... Nusivylęs aš pasilipau ant pakylos ir pabandžiau kilstelėti dešinę ranką, kaip tai visada darydavau iki suėmimo.
Minia plėšriai suurzgė- prastas tai sumanymas. Dar ištarčiau žodžius „Dievas su jumis“- sudrąskytų į gabalus. Todėl nutylėjau ir laukiau, ką pasakys budelis.
- Pozą žinai,- burbtelėjo tas pusfabrikatis, dėdamas ant specialaus staliuko dėklą su kirviu.
Na taip, kur čia nežinosi...
Guluosi ant „varstoto“, kaip jį pašiepiamai vadina daugelis, daiktas atgyja ir pakoreguoja mano kūno padėtį kaip reikia. Iš kažkur išlenda adata ir suleidžia man į kaklą kažkokio skysčio. Nulis emocijų- tik kažkoks niežulys... Tikriausiai nanorobotai. Nesu neurokarantino žinovas, todėl neįsivaizduoju, kas dabar dėsis. Žinau tik, kas bus po to. Po teisybei, tai nėra taip baisu, kaip daugeliui atrodo, bet kam patiktų visą gyvenimą praleisti robotizuotame invalido vežimėlyje? Mačiau kartą žmogų, kuris buvo po egzekucijos- sėdi vežimėlyje, nereaguoja į pasaulį porą valandų, tada atgyja pusvalandžiui- kai nejudrusis periodas baigiasi. Nuvažiuoja kur nors, ar pasivaikšto... pavalgo, paskaito... O tada supypsi signalas- ir jis vėl skuba prie savo vežimėlio. Atsisėda, jo neuroninės grandinės atsijungia- ir vėl jis zombis. Kas jo galvoje dedasi?.. Kas žino... Žinau tik, kad tuoj man viskas paaiškės.
- Ehm...- atsikrenkščia budelis ir išsitraukia savo kompiuteriuką. Išvynioja ekraną ir garsiai pradeda skaityti sutrumpintą nuosprendžio versiją , kurią visi jau ir taip šimtą kartų girdėjo ir per žinias, ir per radiją, ir dar teisme kai kurie... Aš pagalvojau, kad būtų pats metas snūstelėti, nes ir sutrumpintas tekstas gan ilgokas- vien įžanga apie penkias minutes trunka. Ne, gal geriau nemiegosiu. O ir kur čia užmigsi, kai virš galvos tokie sultingi pomidorai, slyvos, papuvusios kriaušės ir visoks kitoks maistas skraido?
-...pataisos trečiuju punktu, kaltina tave Imperijos žmonių protų nuodijimu senaisiais tikėjimais, tokiais kaip krikščionybė, agitavimu garbinti ir mylėti dievą, bei prievarta, kurią naudojai, norėdamas atlikti senovišką krikšto ritualą. Nuosprendis- neurokarantinas iki gyvos galvos. Nuosprendis bus įvykdytas balandžio penkioliktą, trys tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt pirmais...
Jis sulankstė kompiuteriuką ir atvožė dėžės dangtį.
- Kitaip sakant, šiandien...- burbtelėjo budelis ir išėmė kirvį.- Nieko asmeniško, Vaizai Imperonieti. Nors man ir nepatiko, kad iš savo naivaus tikėjimo dievu bandei daryti biznį, bet aš tikrai netrokštu būti tavo budeliu...
- Ko tu čia suskydai?- nusijuokiau.- Daryk, kas tau liepta. Aš jau kaip nors ištversiu...
- Pasakei ir kapas,- budelis užsimojo, teatrališkai luktelėjo kelias akimirkas. Minia akimirksniu nutilo. Storos metalinės rankos nusileido. Neužsimerkiau - stebėjau viską susidomėjęs.
Smūgis. Ašmenys perėjo kiaurai per mano kaklą, stalą ir visą pakylą. Nepaliko nei žymės, bet aš pajutau skirtumą - nebegalėjau judinti nei vieno raumenėlio. Kažkas nutiko su nervais stuburo kanale. Tapau įkaitu savo paties kūne.
Budelis paėjo į mano regos zoną ir išjungė kirvio ašmenis.
- Sėkmės tau Vaizai,- jis spustelėjo kažką pakylos šone ir stalas su manimi ėmė leistis atsivėrusia šachta žemyn. Į vežimėlį, kuris paslaugiai manęs laukė, su kuriuo aš jau nesiskirsiu visą likusį gyvenimą.
Ir varge ir džiaugsme...
2007. Aurimas G.
|