Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Trys dienos Anastazijui
2009-09-10 22:40:39
Užekšnių kaimelio smuklė visados buvo ta vieta, kur prasidėdavo visos įmanomos ir neįmanomos kaimelio gėrybės bei blogybės. Dažniausiai šiaip sau, niekam nieko neįtariant. Sakytum, vieta užkeikta, bet va, rūpintojėlis prie durų pastatytas ( amžinatilsį dailidė Klinka pamiršo kadaise, tai ir liko), virš kiekvieno langelio po motinos Žemynos atvaizdėlį, o jeigu užsiliptum kopėčiom, tai antro aukšto gale, virš smuklininko Baudžiaus kambarėlio atrastum paties Perkūno statulą, šiaudiniais žaibais apsiginklavusią. Ką jau besakyti – po girtos rugių bobos išvarymo smuklininkas mielai priglausdavo įvairių dievų atvaizdus ir atributus, kurie galbūt būtų padėję jam ir jo smuklei išvengti panašių atsitikimų ateityje.
Bet tai tebuvo iliuzija.
Tą vakarą ne itin blaivas Pagaužių Matas stangėsi užeigoje surasti paguodą savo nemažam skausmui numalšinti. Kadangi dorai gerti nesugebėjo, o ir pinigų tam ne itin daug slėpė, tai trynėsi lyg švedo pašauta kiaulė aplink visus keturis atraminius stulpus, sąžiningai praeidamas po kabančiomis žibalinėmis ir kaskart vis iš pradžių pradėdamas kažką neaiškaus murmėti, ko net jis pats nesuprato.
Žiūrint iš pašalės atrodė, kad davatka aplink Gabijos aukurą ratus suka, besistengdama namų ūkį pagerinti. Tik kad aukuro čia nebuvo.
- Bene ką pametei, sūneli? – galop pastebėjo Matą ir girininkas Jonas, kuris buvo tiek senas, kad niekas nebeprisiminė jo jauno gyvenusio. – O gal... šita... Sakau, gal Baudžius tave kuo negeru nugirdė?
- Vaikšto jis nuo pietų čionai lyg dūšią pardavęs, - atsišaukė smuklininkas. – Mano gėralai čia niekuo dėti, aš juos pats ragauju.
- Man viskas gerai, - atsiduso Matas ir pasuko traukti dar vieną ratą.
Išstypęs jis buvo ne pagal metus, sulaukęs dvidešimtos vasaros ir jau suspėjęs pražilti. Kaimynai šnabždėdavos, kad jį neseniai pats Perkūnas žaibu trinktelėjęs, bet matyt per silpnai, nes į kapus nenuvarė, tik gerokai pasendino. Tuo tarpu Mato motina su tėvu kaži ar pastebėjo savo sūnelio rūpesčius, nes vienas nuolat dvarininko žemėse nugarą lenkė, o kita stambaus ūkininko valdose šeimininkavo namus primiršusi. Iš motinos Matas paveldėjo bulvės formos nosį, o iš tėvo – aukštą ūgį ir šviesias garbanas. Atrodė kaip labai prastai išskaptuotas rūpintojėlis, pakilęs nuo kelmelio. Prie viso to pridėjus amžinai skylėtas kelnes ir neskalbtus marškinius, vaizdelį daugelis išvysdavo itin prastą.
- Kai tau būdavo gerai, tai tave visi ne čia regėdavo, - palingavo galvą girininkas Jonas. – Pats tave dusyk nutvėriau į gilumą lendantį su laumėmis padraugaut. Bene visos išmirė?.. Aš ir pats jas kadaise bemačiau...
- Man viskas gerai, - pakartojo Matas jau pikčiau. Bet vis tiek atsiduso. - Tik va... Rubežiūtės man į žmonas neduoda.
- Kas ta Rubežiūtė? – pastatė ausis smuklininkas.
- Merga, berods... – Jonas jau irgi kėlė žilą antakį, išplėsdamas vienintelę matančią akį. Kitą buvo paaukojęs galiūnui ąžuolui, kuris kirtimuose jį šaka užkabino.
- Aha, o kuri ta Rubežiūtė?- vėl nesuprato Baudžius.
- Klausinėji, lyg ten jų šimtas būtų, - pasakė Matas. – Taigis Ona!
- A jo – gera merga...
- Ir stipri, - paantrino Baudžius. – Jeigu mes kalbame apie mūsų kaimo Rubežių Oną. Šita tai turėtų būt gera žmona. Stipri, drūta ir valgyt, sako, skaniai taiso...
- Tai tu vaikel, - beveik kilstelėjo nuo suolo Jonas, - piršlio neturi, ane?
- Nieką aš turiu! – riktelėjo susigraudinęs Matas. – Visišką nieką! Piršlį nusivedžiau, tai šis net nesuprato, kuom mane išgirti. Senis Rubežius tik pasijuokė ir butelį davė sakydamas, kad gal nuo jo mano ūkis padidės.
- A jo, šitie gi turtingi, - susigaudė Jonas. – Tai ko tau norėt, Matuk? Šoki aukščiau bambos, ne kitaip. Rubežių Oną tik kunigaikščiui kibint, o ne tau. Gal tu mergos kitur pasiieškok?
- Nereikia man kitur, - braukė ašarą Matas. – Nenoriu kitur. Aš Oną myliu, kad mane kur Milda parautų...
Deivė Milda meilę porai padovanodavo, bet tik gerokai po vestuvių ir tik kai vaikai atsirasdavo. Taip jau Užekšnių kaime įprasta buvo.
Tačiau būdavo, kad bernai mergas ir prieš vestuves pakibindavo. Tik tada žmonės jau nebegalvodavo apie deivės Mildos kerus. Ten, anot senolių, darbavosi suktesnės būtybės.
- Ėėė, - sumekeno Jonas. – Tai tu čia sūneli jau būsi laumės suviliotas, ne kitaip. Tau reikėtų eit prie aukurėlio pasimelst, paaukot...
- Savo paskutinio jautuko tai tikrai neaukosiu! – pasipurtė išstypėlis. – Gana jau motinos aukų, kai paskutines vištas ant Gabijos aukuro sukišo. Ar nuo to kas geriau paliko? Abu tėvukai vis tiek nugaras svetimiems lanksto, o namai tuoj nuo pamatų atšoks!
Smuklininkas ir girininkas pastėro, piktžodžiavimo surūstinti.
- Nu kad jau užsispyręs, - burbtelėjo Jonas, – tau tik degantį auksą pelkėje kasti, ne kitaip...
Ir pats pabūgo savo prakeiksmo. Skubiai numetė butelį ir sumurmėjo maldą Perkūnui bei Žemynai.
Net nepastebėjo, kaip Matas, nužirgliavęs nuo vieno stulpo prie kito, žolynais apkabinėto, sustingo staiga, lyg darsyk žaibo trenktas.
---
Kad pamestas auksas pelkėje požemių ugnimi liepsnojo – anokia čia naujiena. Visi Užekšniuose apie tai žinojo, drąsesnieji netgi sugalvodavo vakarais girion kiek giliau nuklysti, kur pelkės prasideda, kad pažvelgti viena akimi, ar auksas vis dar savo vietoje. Bet dar niekas nedrįso tenai nagų kišti. Kaip žinia, liepsnojančius lobius galėjo tuzinai visokiausių blogių saugoti, kurių jau nuo mažens buvo mokoma vengti.
Tačiau Matui nebuvo kas daryti.
Patamsiukai jau dengė Užekšnius, kai jis atslinko prie svetimo kluono susitikti su dar tamsesniu už jį patį šešėliu.
- Onut, - glostė veidą savo didžiausiai meilei, kuri sąžiningai atbėgdavo čionai paukščius palesinusi, kad galėtų su Matu apie gražesnius laikus pasvajoti, - ruoškis veseljoms, aš tuoj vėl pas tėvus tavo su piršliu ateisiu. Rytoj vakare...
- Palauk, - sulaikė jį Rubežių Ona, tokio didelio pasitikėjimo nustebinta, - kas nutiko dabar? Gi ryte tėvukas tave išvijo, o tu vėl belsies. Manęs geriau paklausyk – aš bėgt iš namų ruošiuos...
- Tai jau nebėk! – vos visu balsu nesuriko Matas. Išsigando ne dėl to, kad jiems liktų vienas kelias – lauk iš kaimo, bet dėl to, kad būsimas uošvis gali nudėti už tokius dukros darbelius. Abu.
- Nedurnavok, pabūk dar, - pritildė kakarinę. – Aš turto rytoj parnešiu. Daug turto. Gal net už kunigaikštį turtingesnis patapsiu, tu tik palauk...
- Apiplėšt kažką susiruošei?
- Perkūnu prisiekiu, niekam nieko blogo nedarysiu! – rankas maldai sudėjęs žadėjo Matas. O kad rimčiau atrodytų, vėl pabučiuot savo meilę pabandė. Bet nemokėdamas tik lūpą apkandžiojo.
- Tu tik nebėk, - maldavo Onos. – Pablūsi dar, kur aš tave paskui rasiu?
Šiaip ne taip jiedu susitarė. Ona pažadėjo dar vieną dieną palaukti, o Matas pažadėjo nieko neužmušti savo turtą bedarydamas. Taip jiedu ir išsiskyrė.
---
Ona buvo tvirtai sudėta merga. Ne per daug drūta, saikingai apvali ir šiek tiek tamsesnių plaukų nei kitos. Iš motinos paveldėjo dailią nosį, iš tėvo – akių ir plaukų spalvą. Visi patyliukais šnabždėjosi, kad Rubežių prosenelis buvo ateivis iš kažkokios Germanijos, apsistojęs tarp šių girių. Jis ir turtų savo šeimai atnešė, ir plaukus užtamsino.
Žydraakės lietuvaitės dairėsi ne tik išstypėlis Matas, bet ir keli turtingesnių ūkininkų sūnūs, kituose kaimuose gyvenantys. Tėvas Antanas paslapčia vylėsi, kad galbūt ir kunigaikščio sūnūs ims žvairuoti jų pusėn, bet anie pas prūsus išjojo tenykščių kunigaikščių dukterų medžiot.
Antanas liko su nosimi. Gera dukra buvo, o gero žento – ne...
Onai kol kas ištekėti ne tiek rūpėjo, kiek įsimylėti. Sulaukusi devynioliktos vasaros, ji leidosi laumių viliojama ir net nesuko sau galvos, kad įsimylėjo tokį Matą, kurį kitos mergos ratu apeina. Nosis kaip bulvė, plaukai kaip rugių bobos, aukštas kaip Vėjopatis – tarsi jis pats būtų kažkur miške atrastas ir Pagaužiams pakištas. Ne, Onai jis buvo pats pačiausias, į kitus ji net nežiūrėjo.
Tik tėvukas labai jau pyko juos kartu kur nors pamatęs. Vis niurzgėdavo, kad ji su varnų baidyklėmis kalbasi, lyg daugiau nebūtų ką kalbint.
Po paskutinio judviejų susitikimo Ona tik ir tegalvojo, kad rytoj bus ta diena, po kurios jiedu arba ženysis, arba bėgs kuo toliau. Vis ne vietoje sėdės ir lauks nežinia ko.
Sugrįžusią namo nelauktai abejonės apniko.
Gyveno Rubežių ūkyje tokia tetulė, už mergą pasilikusi. Giminaitė iš motinos pusės. Vyrą kadaise turėjo, bet anas paskui butelį išėjo. O vaikų jiedu taip niekada ir nesusilaukė, nors Marta sąžiningai prie vaisingumo akmens traukė, kyšį dievams nešė. Visgi niekas nepadėjo – ji taip ir liko vieniša senmerge. Ona, nuo vaikystės ją kasdien mačiusi, pati nelauktai susimąstė apie būsimus vaikus ir truputį ėmė nerimauti. Būdavo gi, kad stengiasi vyras su žmona, lenda ant šieno, o vaikų kaip nėr taip nėr.
- Tetulyt, - sušnabždėjo klėtin įlindusi, kur Marta vakarais miegoti traukdavo. – A čia esi?
- Aūūū-ū... – prapliupo staugti išgąsdintas Sargis, kuris prie Martos lovos sąžiningai budėjo.
- Tpfu, dvėseliena! – pasigirdo ir tetulytės balsas. Šunį kaipmat tyla sutraukė, pabudęs jis iš kvapo tamsoje abi moteris pažino. – A čia tu, Ona? Ko patamsiais blūdyji?
- Patarimo reikia, tetulyt, - pasakė ši. – Pameni, pasakojai man apie tą vaisingumo akmenį, kur pati ėjai dievams įsiteikti?
- Dar kažką pamenu, - patamsyje Martos balsas buvo kupinas įtarumo. – O tau ten ko prisireikė?
- Net neklausinėk, tetulyt. Labai reikia, tik kelio nežinau. Tėvukas rytoj gali mane vyrui atiduot, o man žinoti reikia, kad vaikų turėti galėsiu.
- Kokiam dar vyrui?! Kunigaikštukui?!
- Nežinau, - skiedė Ona. – Sakė, atvažiuos du piršliai. Tai turbūt vienam kažkuriam atiteksiu. Tai kur man tą akmenį surasti?
Marta kiek patylėjo, įtarinėdama tai šį, tai tą, bet paskui apsiramino ir papasakojo, kad akmuo girioje, visai pakraštyje iš žemės kyšo.
- Mūsuose visa, kas geriausia ir blogiausia tame miške kyšo, - niurnėjo ji. – Tik nesugalvok nakčia traukti, nes nusitemps kokia rugių boba, tai paskui jokio vyro tau nebereikės. Rytoj iš ryto pasiimk grūdų saują ir keliauk prie Gabijos aukuro. Kai prieisi, pasuk tiesiai į girią. Iš ten Jono girinė troba matosi, tai kiek lieviau jos paeik, surasi girioje laukymę. Akmuo beveik jos viduryje kyšo, rugiais apaugęs. Išbarstyk savo grūdus aplink, tada pati užsilipsi ir pasisėdėsi kiek širdis geis...
Neperspėjo tik Marta, kad išvydusi ką nors svetimą Ona bėgtų namo kiek kojos neša. Buvo vakaras, ji jautėsi pavargusi, todėl ir pusę reikalingo pasakojimo pamiršo.
---
O štai Matas ryto nelaukė. Pasiskolinęs žibintą ir kastuvą, jis įžengė į naktinių garsų sklidiną girią, pasiryžęs prie pat pelkės prisiartinti ir į ją rankas sukišti – nesvarbu, kiek ugnių ten liepsnotų.
Bent jis pats taip iš pradžių galvojo.
Girioje ir dar nakties metu... Fantazijos greitai išsilakstė, kuomet išgirdo tolimą vilkų staugimą.
Žibintas apšvietė gana nedidelį ratą, tolyn, į juodumą nutęsdamas medžių šešėlius. Jie judėjo be perstojo ir šoko aplink Matą, tarsi laumės būtų negerus dalykus sugalvojusios ir dabar bandytų juos padaryti. Nesmagu – oi nesmagu paliko Matui, žengiančiam vis gilyn į tankmę su menku žibintu ir patręšusiu kastuvu.
„Reikėjo kardą pasiskolint“, - galvojo, pamažu pamiršdamas kilnius savo siekius. Kažkurią akimirką jau buvo begalvojąs atgal suktis, bet prisiminė Onos dailų veidelį ir tik stipriau kastuvą suspaudė.
Jeigu į priekį, tai tik greičiau!
Urgzdamas ir taškydamasis seilėmis, bulvianosis žengė per šimtametes šaknis, mintyse save drąsindamas ir būsimą lobį savo rankose įsivaizduodamas.
Giria visados buvo šiokios tokios baimės ir nerimo vieta. Maži vaikai jau nuo lopšio buvo mokomi, kad be didelio reikalo girion nėr ko lįsti. O jeigu jau nori ten žengti – tai ne vienas, o su būriu draugų. Kad nelaimėlį, laumės apkerėtą, suspėtų už kojų ištraukti.
Medžiai girioje buvo tiek seni, kad kai kurie kamienai savo storiu pranoko dvidešimtį drūtų vyrų, o tankios lapijos žemę netgi dienos metu dengdavo tamsa, kurioje be papildomos šviesos nesunkiai bet kas pasiklystų. Kur dar neperžengiamos išvartos, šaknų mazgai, kilpos, arkos ir kyšančios ašakos, skirtos akims išbadyti? Kur alkani žmogėdros vilkai ir meškos, kiekvieną gilesnį urvą apgyvendinę?..
- Mama... – sumurmėjo Matas, vėl vilkų dainas užgirdęs.
Bet vis tiek į priekį ėjo, nors ir dantimis kalendamas. Vieną ranką su žibintu į priekį atkišęs, kastuvu lyg kardu mojuodamas, bet ėjo, stengdamasis iš tako neišklysti.
Mato laimei, vilkų jis nesusitiko – tik ne tą kartą. Išsigandęs ir vos įrankius benulaikantis pasiekė pelkių pakraščius. Čia giria tapo dar klastingesnė – jau ne tik šakos stengėsi žlibes iškabinti, tačiau ir žemė po šaknimis grasino stačią praryti.
O kažkur priekyje medžius ūmai šalta, žalsva pašvaistė nudažė. Matas jau seniau girdėjo drąsuolių pasakojimus, esą toje šviesoje velniai šokius su laumėmis šoka ir jiems šiukštu nevalia trukdyti.
Tačiau nei muzikos, nei šokančiųjų trypimo nesigirdėjo. Tik vilkai kažkur labai toli staugė ir pelkė patyliukais po kojomis gurgėjo.
Tris kartus atsidusęs, bulvianosis žengė pirmyn, išsprogusių akių nuo pašvaistės nenuleisdamas. Bijojo jis labai, tačiau lygiai tiek pat norėjo ir Oną vesti. Vargšelis...
Netrukus jis išvydo ir ugnį, burbuliuojančioje pelkėje liepsnojančią. Liepsna nerimo vietoje, šokčiodama ir raitydamasi, šešėlius po visur gainiodama ir rodydama vietą, kur kažkas senų seniausiai čionai turtą pametė. Nė gyvos dvasios aplinkui, tik dusliai švokščianti pelkė ir liepsnos gaudesys.
Matas kelis kartus apsidairė, viso ko blogiausio tikėdamasis, tačiau net uodo neaptiko. Nebuvo nei laumių, nei velnių, nei muzikantų.
- Tai ir gerai, - pasakė jis pats sau, žibintą ant nudžiūvusio medelio pakabindamas. Kastuvu pamatavęs mauro gylį, įsibrido į skystą žemę ir prisiartino prie ugnies.
Keista, bet žalia liepsna visiškai nedegino. Matas pabandė ją nugesinti kastuvu, bet ji tik dar labiau sužibo, akimirką netgi sukikendama iš jo beviltiško darbo. Galop, norėdamas kuo greičiau nešdintis iš šios vietos, jis padėjo įrankį į šoną, atsiklaupė į žalią ugnį ir, kaip sau pažadėjo, sukišo rankas iki alkūnių į maurą.
---
Daugiausiai moterys, o ne vyrai žinojo apie vaisingumo akmenį, girios laukymėje iš žemės kyšantį. Ir tai ne kiekviena.
Žolė čia augo vangiai, medžių šaknys siekė skersai visą laukymę, iš visų pusių viena kitą dengdamos, akmenį supdamos ir vos leisdamos išbarstytiems rugiams augti. Pats akmuo per sieksnį iš žemės kyšojo, paukščių nukakotas, moterų nuglostytas ir budriai nematomos akies saugomas. Kieno ta akis – žinojo vos saujelė amžinatilsį senolių, kadaise akies savininką mačiusių.
Saulei nedrąsiai kopiant į dangų, Ona įžengė į laukymę, prakaituotame delne brangius grūdelius gniauždama. Pastovėjusi ir paveizėjusi į akmenį, ji, kaip ir buvo liepta, išbarstė atsineštą gerą aplinkui, tada surado patogiausią šaknį ir nuo jos užsilipo ant akmens. Jau norėjo tarti žodelį dievuliui Gondui, kai staiga supoškėjo, subildėjo aplinkui ir ji kažką už nugaros atsiradusį pajuto.
Išsigandusi ir beveik sumedėjusi Ona pasuko galvą, tada dar daugiau pasisuko ir įsitikino – kažkas už nugaros tikrai stovėjo.
Suklykusi nesavu balsu nuvirto nuo akmens, keturpėsčia sugraibė papuvusį baslį ir atsisuko į tą kažką.
- Ko čia žviegi? – paklausė jos padaras, ausį prisidengdamas.
Pats jis buvo šiek tiek panašus į žmogų, tik labai jau išdžiūvęs, suvytęs ir išstypęs į viršų. Panašiai kaip Matas.
Apsirėdęs baltom marškom, apsiraišiojęs žolių virvelėm, dargi šiaudinę skrybėlę ant galvos užsidėjęs. Būtų gal ir gražus, tik akys Onai labai jau keistos pasirodė – visos juodos, su geltonais taškučiais vidury.
Ona panorėjo darsyk sužviegt, kad išgąsdintų nepažįstamąjį, tačiau persigalvojo.
- Kas būsi? – paklausė drebančiu balsu.
- Vadink mane Pinčiumi, - pasakė vyrukas, maloniai šypsodamasis. – Pinčius Anastazijus. O čia mano akmuo.
„Koks keistas vardas“, - pagalvojo Ona.
- Kad jau prie akmens atėjai, tai matyt nori vaikų susilaukti? – šypsojosi toliau Anastazijus. – Nagi, lipk, nebijok. Mokėti niekuo nereikia, jau sumokėjai, grūdelių pabarstei...
- Aa... – numetė pagalį Ona, truputį susigėdusi savo elgesio. – O ar tikrai vaikų susilauksiu? Nebus kaip Martai?
- Kad vaikų susilaukti, - kilstelėjo išdžiūvusį pirštą Anastazijus, - tau reikės per tris dienas su savo išrinktuoju permiegoti. Ir TIK per tris dienas, supratai? Nes jeigu nespėsi – neturėsi nei vieno vaiko.
- Kaip tai – nė vieno?..
- Gyvensit dviese, kol pasimirsit. Va taip bus, jeigu neklausysi.
Ona pašiurpo, grasinimą išgirdusi. Ir Anastazijaus šypsena staiga išnyko, o akys jau beveik nuožmiai žioravo. – Ant akmens lipk, - pasakė padaras, - ir klausyk patarimo. Tris dienas turi. Po trijų dienų tapsi tokia kaip Marta, jeigu neklausysi.
Subildėjo, sutratėjo, prasiskyrusi žemė prarijo Anastazijų su visa skrybėle.
Ona sėdėjo ant akmens pašiurpusi, nebežinodama, ką jai daryti.
---
Visą dieną po kaimynų namus bėgiojo, Mato beieškodama. O šito nelaimėlio niekur nebuvo, netgi savoje troboje. Ona jau baigė visai pakvaišti, net vežimą su piršliu pražiopsojo. Kažkokis tai bernas turėjo atgal tuščiomis važiuoti, jos net nepamatęs.
Bala nematė to berno...
Tik vakarop išgirdo ji kažką dainuojantį, nuo girios traukiantį namo. Išlėkė pažiūrėti – ėgi Matas laukais braukė, didžiausią maišą iš paskos vilkdamas. Išsišiepęs iki ausų, laimingas neapsakomai.
Netrukus Užekšniuose vėlyva žinia pasklido – Matas turtingas kaip koks kunigaikštis. Gal net dar turtingesnis. Pilną maišą gėrybių atsivilko iš pelkės. O jūs, kurie ten lindot, bet nedrįsot paimti – sprokit iš pavydo!
Ir sprogo bernai iš pavydo, Baudžiaus smuklėje naujieną nugirdę. Šis gi smuklę nusprendė iki išnaktų atvirą palaikyti, juolab kad Matas sugalvojo tiesiai pas Onos tėvą patraukti ir pirštis nieko nelaukdamas.
Naktinės vestuvės?
To dar Užekšniuose nebuvo!
Betgi visados būna pirmas kartas. Štai ir Matas nieko nelaukė – gražiausius rūbus susirado, visas šeimininkes pažadino turtų pažadėjęs, jeigu tik nesnaus, naktine jo švente pasirūpins.
Senis Rubežius jau net atsisakyti nevaliojo, tik žiopčiojo, būsimo žento išsišokimus regėdamas. Bulvianosis, išstypėlis, ale turto prilaikąs tiek, kad atsisakyti negražu. Dar matydamas Oną laimingą ir šokinėjančią, senis iš viso patylėjo ir nusprendė pasižiūrėti – gal visgi kažkas gero išeis?..
Pati Ona labai džiaugėsi, matydama tokius greitus pasiruošimus. Anastazijaus grasinimai vis dar neišėjo iš galvos, todėl ji irgi neketino laiko gaišti – pirma iš trijų naktų ką tik prasidėjo, Matą po visų šokių reikėjo tempti lovon.
Deja, reikalai pakrypo visai kitaip nei Ona galvojo.
Patamsiais atsibeldęs vienas iš žynių, turėjęs palaiminti jaunuosius, ceremoniją nukėlė po pusiaunaktės, kada Žemyna pabusti turėjusi, o be jos tokios šventės prasidėti negali. Užekšniuose užsiliepsnoję laužai naktį pavertė diena, pažadinti muzikantai ėmė groti vieną pasiutpolkę po kitos, Baudžiaus midus ir alus pasiliejo upėmis, netgi pats žynys apgirto ir palaiminimus pradėjo gerokai pavėlavęs. Dovanų jauniesiems niekas nedovanojo, nes nepasiruošę žmonės buvo šventei, tačiau jaunieji nieko daugiau ir nenorėjo. Matas netgi pats ėmė dovanas dalyti, labai stebindamas tuo Oną.
Kai po palaiminimo ir vaišių visi, kas netingėjo, į pasiutpolkę įsisuko, iki ryto šviesos beliko vos mirksnis.
O kai gaidžiai sugiedojo, kiekvienas, kuris vestuvėse baliavojo, jau gulėjo paslikas ten, kur krito prisigėręs.
Žmonės dar ilgai minės šias vestuves kaip pačias greičiausias ir pasiučiausias per visą Užekšnių istoriją.
---
Iš ryto atsipeikėjusi Ona niekur nerado Mato. Dar visai neseniai su kitais šokęs, dabar jis buvo lyg vandenin prapuolęs. Liko dvi naktys ir dvi dienos, o ką tik iškepto vyrelio nėr!
Pasiutusi Ona po visus Užekšnius gerklę išlaidė, dargi į gretimą kaimą nulėkė – bene Matą kas svetimas vežimu parsivežė?
Nieko.
Tetulė Marta, patvoriu žąsis vaikydama, pastebėjo savo dukterėčią nerimstančią ir pralekiančią pakalbino, kur gi ši taip lekianti.
- Blogai, tetulyt, - vos neverkė Ona. – Dar naktį Matas šalia buvo, o ryte tarsi prasmego. Gal matei kur nors?
- O tu prie pinigų maišo pažiūrėk, kur parsinešė, – patarė Marta. – Kaži, kaip jam taip pavyko auksą iš pelkės išsikasti? Ten gi turėjo jį saugoti kokia nors dvasia nelaba...
- Ką tu sakai, tetulyt? – sukluso Ona.
- Nieko nesakau, - susikišo rankas už prijuostės tetulė. – Šiaip pagalvojau... O tu ko taip leki nuo paryčių? Visas kaimas skamba...
- Taigi man savo vyro mirštant reikia! – Ona jau norėjo lėkti pinigų maišo patikrinti, bet tetulė ją nelauktai už rankos nutvėrė.
- Buvai prie akmens, Ona?
- Nu... buvau...
- Ar viskas ten gerai buvo?
- Ee... – sumekeno Ona.
- Tai pasakok, - suprato reikalą Marta. – Tik nieko neslėpk. Su nelabuoju bene susidėjai, kad leki kaip akis išdegusi?
Ona ir papasakojo, kaip ją prie akmens išdžiūvęs bernas kalbino, prigrasinęs per tris dienas permiegot su vyru, jeigu ji vaikų norinti.
- Marškom ir šiaudais apsiraišiojęs? – murmėjo Marta. – Pinčius Anastazijus? Bene patį Gondą susitikusi būsi? Tik kad Gondas visą laiką vadinosi Gondu, o ne kažkokiu Anastazijumi. O marškomis ir šiaudais – taip tik Gondas rengiasi. Nieko nesuprantu...
- Ką man dabar daryt, tetulyt? – pradėjo žlumbti Ona.
- Tai jau nepradėk! Še, nusivalyk snarglį ir eik maišo patikrinti. O aš patikrinsiu visa kitą. Tik žiūrėk dabar man – jeigu ką negero pajusi, spruk šalin. Geriausiai – pas žynį. Jis tave nuo blogo tikrai apsaugos.
---
Matas savo maišą su pinigais buvo palikęs tėvo namuose, palei pečių. Ten pat Ona viską ir rado, kaip buvo palikta. Mato motina sukiojosi namie, naujus rakandus į vietas dėliodama, tačiau ir ji nežinojo, kur pražuvėlį rasti.
- O ko tas maišas toks išsipūtęs? – pastebėjo Ona. – Vakar lyg ir ne toks storas buvo?..
Anyta tik pakraipė galvą nustebusi, bet nežinojo ką atsakyti.
- Imk kirvį, - parodė Ona, - o aš maišą atrišiu. Jeigu koks nelabasis iššoks, tvok į kaktą.
Išsigando motina, tokį karingumą marčios pajutusi, bet neprieštaravo. Apsiginklavo kirviu, pasiruošė, o Ona virvę nuo maišo nurišo ir net žioptelėjo.
- Štai kur jis, Matukas!
Jaunikis pas auksą miegojo, trilinkas susirietęs. Ir pajudintas labai jau nenoromis akį pramerkė, į savo žmoną pažvelgė.
- Ką čia darai, Matuk? – traukė vyrą iš maišo Ona. – Bene nublūdai? Aš tavęs visą dieną ieškau!
- Ėgėgė, - kikeno šis. – Man vakar tiek svečiai įkyrėjo, kad pasislėpiau. Tik užsnūdau truputį. Ar yra ko valgyti?
- Pasislėpei maiše?!
- Mergos prie manęs kibo, - teisinosi Matas. – Kad ir kur lindau – visur rasdavo. Tik maiše neieškojo. Tai kas valgyt?
Apsiraminusi Ona sukrovė ant stalo viską, kas po vestuvių liko. Dargi su anyta patyliukais pasidžiaugė, kad va – ištikimas jos Matas, nuo mergų slėpėsi.
O naujai iškeptas vyras šlamštė viską iš eilės nesirinkdamas. Išalkęs buvo po ilgo pasigulėjimo maiše. Ir plepus pasidarė – tauzijo apie viską, kas ant seilės užplaukė. Beveik pats su savimi.
Netrukus ir vakaras atėjo. Pamiršusi visas dienos negandas, Ona pagaliau suzgribo Matą į lovą vilioti. Jau antroji naktis artinosi, o reikalas vis dar nebuvo užbaigtas.
O Matas ir nesispyriojo. Pats lovą paklojo, pats pagalvius iškedeno ir žolynais blusas išvaikė. O jau laimingas buvo neišpasakytai, kai duris pagaliau užšovė ir sijonus nuo žmonos pradėjo traukti žemyn. Ona irgi kaito iš džiaugsmo, išraudusi lyg žemuogė, trukdyti nedrįsdama. Prisiklausiusi buvo apie vyrus ir pirmą naktį visokių gandų, legendų ir paskalų, tačiau niekas nepasakojo, kaip ten viskas iš tiesų yra. Vaikai, anot mamos, kopūstuose randami būdavo. Tik Ona senokai kopūstais nebetikėjo.
Kada suvirto abu lovon ir vyrelis ėmė ją glamonėti bei bučiuoti, iš laimės Ona ilgokai nesuprato, kas ne taip.
Tik kai šis ėmė į jos tarpkojį taikytis, staiga atsipeikėjo:
Matas niekada nemokėjo bučiuotis, o dabar tą darė kuo puikiausiai.
Net per daug gerai.
Prisiminusi tetulytės įspėjimą, Ona ilgai negalvojo. Kraupiai užrikusi, išspyrė Matą iš lovos, o pati patalais prisidengė.
- Tau kas dabar įkando?! – nesuprato šis, užpakalį kasydamasis.
- Nesiartink, dūšia nelaboji! – gūžėsi kampan Ona, į savo vyrą baltakiuodama. – Mano Matukas visai bučiuot nemoka! Kiekvieną kartą įkanda! O tu bučiuoji kaip... kaip...
- Kad bučiuoti išmokau, tai jau iš lovos spirti reikia?!
- O kur tu jau taip išmokti suspėjai? – graibė sijonus Ona, apsivilkti ketindama. – Dar užvakar vakare man krimstelėjai.
Drebančiomis rankomis niekaip apsirengti nepataikė patalais apsivertusi.
- Onut, na tu baik savo niekus, - žengė artyn Matas, žmoną apkabint pasiruošęs, bet ši išsisuko ir prie lango pasitraukė, sijonus maudamasi.
- Ką sutikai auksą kasdamas? – paklausė piktai. – Kam savo dūšią pažadėjai? Bene velnys tave pasitiko? Kaulinis diedas gal? Bučiuoti išmokino? Atsakyk!
- Šitą susitiko, - sugrumėjo staiga Matas, skūrą išversdamas.
Onai net kojas pakirto, kai jos Matukas nelauktai padžiūvo, pabalo, pailgėjo iki lubų ir į šonus rankas išskėtė, ketindamas ją griebti. Nesitikėjo Ona, oi nesitikėjo, kad ne Matas pakeistas į namus grįžo, o pats nelabasis vietoje jo atsikraustė.
- Anastazijus?! – sukvykė, geltonus taškus juodose akyse pažinusi.
- Ateik čia! – sumaskatavo Pinčius, pasilenkdamas mergos per stalą. – Tuoj mes vaikų padarysim, nespėsi iš po kopūsto traukti!
Bet pagriebti nepasiekė. Kaip ir anyta nujautė – Ona pakankamai smarki buvo. Beveik negalvodama metė drapanas žemėn, kiaulės pūslę lange suplėšė ir nuoga į kiemą iššoko.
Anastazijus, žinoma, išsirabždino paskui ją, liežuviu orą plakdamas, visokias nešvankybes tauzydamas. Triukšmaudami abu pasileido per Užekšnius, visus kaimynus pažadindami. Pinčius buvo greitas kaip vėjas, tačiau nepagalvojo, kad pagautą mergą dar ir nulaikyti prireiks smarkumo. Kai pričiupta Ona atkando rankos gabalą, jis užkaukė kraupiu balsu, net šunys uodegas pabruko, kurie tik išgirdo. Paleidęs mergą puolė ranką supti, o ši padus pasipustė.
- Mamyt, duris daryk! – klykė Ona, prie savo tėvų namų atbėgusi. Visai netoli ir apkandžiotas Pinčius pasirodė - supykęs baisiausiai, akimis žibindamas ir nagus tiesdamas, kad tik pagriebt. Bet nesuspėjo – motina greičiau dukrą vidun įsitempė, o tėvas duris neregėto dydžio skląsčiu užrėmė. Tuo tarpu brolis peilį nusičiupo ir kautis pasiruošė.
- Bene Matuką bus kas apsėdęs? – sudejavo motina Rubežienė, drebančias duris stebėdama. Įsupusi Oną į savo plačią skarą, ji susyk melstis pradėjo.
- Ne Matukas ten, mamyt, - verkė Ona. – Čia nelabasis, kažkokis tai Pinčius Anastazijus. Norėjo vaikų man padaryti, bet išsidavė. Tpfu!..
- O tai pats Matukas tada kur?
- Perkūnas jį žino, mam. Gal jau ir gyvo nebėra?
Moterys verkė ir Perkūnui meldėsi, vyrai duris saugojo, o Pinčius lauke trobos tvirtumą bandė, tai duris, tai langines lauždamas, tai šiaudus nuo stogo knisdamas. Tačiau troba tvirtai suręsta buvo, ne vieną audrą regėjusi. Baudėsi jis Oną ir žodžiu išvilioti, aukso kalnus siūlydamas, tačiau niekas jo neklausė. Net kaimynai nedrįso artintis padėti apgultį atlaikyti.
Pradingo jis dar prieš gaidžiams nugiedant, kartu ir aukso maišą išsinešdamas.
---
„Kipšai nematė to maišo“ – galvojo galvą pametusi Ona, susirūpinusi savo tikrojo vyrelio dingimu. Nežinojo ji, ar šis pradingo prieš vestuves, ar jau po to, tai ir tėvukai nelabai žinojo, kokią čia santuoką žynys palaimino.
Galop visi nusprendė, kad vestuvėse tikrasis Matas buvo, o jau po to jį nelabasis Anastazijus pagriebė. Kaip, kur ir kam – niekas nesuprato. Netgi nelabai nutuokė, kas per vienas tas Anastazijus ir kaip su juo kovoti. Prieš Rugių Bobą – prašom, yra būdų. Juos jau Baudžius senokai išbandęs, tačiau šis blogis buvo visiškai naujas ir nežinomas.
Užekšniečiai visas pakampes išnaršė, pakavoto Mato besidairydami, tačiau šis lyg skradžiai prasmego.
- Na viskas, Onut, - guodė jauną našlę kaimelio senoliai. – Pradingo tai pradingo. Ėgi ne taip jau maža čia bernų tinkamų, susirasi kitą...
- Eikit jūs, diedai, šėko pjaut! – šėlo supykusi Ona, vyrą apraudodama.
O pati nerimo, į dangų dairydamasi. Prisiminė Anastazijaus žodžius apie tris pažadėtas naktis. Tik nežinojo, kam jos buvo pažadėtos – jai ar klastingam Pinčiui?..
- Reikia prie akmens pažiūrėti, - nusprendė. – Ten aš nelabąjį susitikau, tai galbūt ten ir Matą paslėpė nuo manęs!
- A nuo proto nušokai? – išsigando motina. – Taigi ten dar galą gausi, dukra! Maža tau nakties buvo? Visas kaimas kuždasi apie tai, kaip plika basa po laukus lakstei...
- Jeigu ten mano Matukas, tai eisiu! – pasišiaušė Ona. – Pasiimsiu stipriausius kaimo vyrus, atmušim kaulus bet kokiems Pinčiams.
Kaip tarė, taip padarė – nespėjo saulė vakarop pasukti, o ji, dvylikos bernų, šakėmis ginkluotų lydima, nusibeldė prie šaknimis apraizgyto akmens.
Aikštelėje niekas nepasikeitė po jos paskutinio apsilankymo. Tas pats akmuo, iš žemių išlindęs, tie patys kviečiai aplinkui sužėlę. Jokios gyvos dvasios. Net paukščiai čia nerūpestingai giedojo, į įsibrovėlius dėmesio nekreipdami.
Bernai gausiai prakaitavo, neramiai šakes tvirtuose delnuose maigydami.
- Nieko nėr, Onute, - pastebėjo pats stambiausias iš jų. – Gal dabar jau einam namo?..
Atsklidus inkštimui iš krūmų, jie kaip vienas stryktelėjo ir šakes atkišo. Ona, nieko nelaukdama ir neklausydama baimingų „palauk, durna boba!“, puolė sklaidyti šakas.
- Matukas! – sukvykė džiaugsmingai.
- A tikrai? – prisimerkė vienas iš dvylikos. – O gal čia tas pats Pinčius, skūrą išvertęs? Persmeikim ir pažiūrėkim, kas bus...
- Jis surištas, šiaučiau tu! Čia mano vyrelis! Jis ir ne kas nors kitas!
- Jeigu surištas – tai gerai, - nusileido šakėmis ginkluotas bernas, o pats patyliukais galvojo, kad būtų visai neblogai pasmeigti tą Matą, o vėliau pačiam Oną suvilioti. Juk merga pati gražiausia jam atrodė.
Matas, visas subraižytas ir mėlynėmis papuoštas, gulėjo krūmuose pamestas, šakelėmis prie žemės pripančiotas taip, kad net cyptelėti negalėjo. Kai jį atrišo, jis net snargliuotis iš laimės pradėjo. Ir Onai į lūpą krimstelėjo, kaip senais gerais laikais.
- Ir kaip tu čia atsidūrei? – su ašaromis juokėsi Ona, jam veidą glostydama iš didelės meilės.
Matas, tiesą sakant, pats nelabai ką prisiminė. Jis sukišo rankas į liepsnojantį auksą, o jau kitą akimirką į jį pažvelgė klastingos akys ir už gerklės nučiupo rankos, iš mauro išlindusios. Toliau – tik tamsa ir krūmų kvapas.
- Tai tavęs net vestuvėse nebuvo? – susirūpino Ona.
- Kokiose vestuvėse? Kas vedė?... – Matas jau būtų rėkęs, bet ji laiku žolės jam tarp dantų prikišo.
- Ša, tyliai! – pažvairavo į dvyliką drūtų bernų Ona. – Viskas aišku, Matuk. Pasikalbėsma, kai sugrįšim namo, pas uošvius. O tu kol kas tylėk ir akis vartyk. Jeigu kas apie vestuves klaus – sakyk, kad prisimeni tik iki vidurnakčio. Ir daugiau nieko. Ar supratai?
- O kas ten iki vidurnakčio bu...
Bet Ona jam prigrasino, kad daugiau nieko neklausinėtų, antraip dantis jam išmuš pagaliu. Kai abu išsikrapštė iš krūmo, Matukas - kaip ir prigrasintas buvo - tik akis vartė ir sutrenkta galva skundėsi. Onos bijojosi.
O ši nerimavo, kad nereikėtų antrų vestuvių kelti. Jau pirmas balius Pinčiui gerokai kainavo. Kas būtų dabar, kai net jo maišo nebėra?..
Vakare, kai jiedu su palyda parsigavo namo, ji jam viską smulkiai papasakojo – kaip viskas buvo ir kaip viskas turi būti.
---
Vakare, kai saulutė beveik pasiekė žemę, vienui viena Marta pagaliau prisikapstė prie pelkės girioje, kur turėjo auksas liepsnoti.
Bet pelkė neliepsnojo, tuščia ir nyki atrodė žibinto šviesoje. Aplinkui tik šernai knarkė, varnos kažkur aukštai kranksėjo ir mauras po kojomis burbuliavo. Jokios, net ir švenčiausios dūšelės nesimatė. Viskas, ką Marta surado, buvo Mato paliktas kastuvas.
Pastovėjusi, ant plūduriuojančio kupsto pasvyravusi, Marta jau atgal eiti susirengė, kai staiga nesuprantamus žodžius išgirdo:
- Mmmhmm mhmmhhhmmm, mhmmffff...
- Kas čia? – apsidairė Marta, kirvuku užsimodama.
- Hmmmmffff... – atsakė jai iš už storo medžio.
Marta pastebėjo, kad medis virve apvyniotas ir dar mazgas didžiulis surištas.
Ji atsargiai apėjo medį ir žioptelėjo:
- Matai!
- Mhumf… - pasisveikino šis, kamšalą burnoje kramtydamas. Buvo raudonas lyg burokas, pasišiaušęs ir baisiai uodų apkandžiotas.
„Virves greičiau kirsk, boba!” – galvojo jis, į kirvuką žiūrėdamas.
Tačiau Marta tik burną jam atrišo.
- Greičiau! – ėmė maldauti bernas. – Man visur uodai kanda! Visur niežti, pasikasyt reikia...
- Palauk, pirma pasikalbėsima, - griežtai nuramino jį Marta. – Iš kur man žinoti, kad tu ne kipšas kokis?
- Bet čia aš, Matas! – suriko jis baisiu balsu per visą girią. Aidas nusklido į visas puses.
Žinoma, jo neišgirdo joks pašalinis žmogus. Išskyrus šernus, vilkus ir bekranksinčias varnas. Tuo giria ir buvo žavi.
- Vienas Matas vakar naktį mūsų Oną jau vedė ir šokius su ja šoko, - piktai pasakė Marta. – O po to vaikėsi ją nuogą po visą kaimą, skūrą išvertęs. Todėl mes pasikalbėsim, Matuk. Ir jau geriau kalbėk kaip užsuktas, o tai guzą gausi.
---
Sukišęs rankas iki alkūnių į maurą, jis ieškojo lobio, tokia keista ugnimi liepsnojančio. Nei karšta buvo, nei svilo kas nors. Tik uodai įkyriai zyzė, geros vietos ieškodami.
„Ir kodėl kanda kaip tik ten, kur pasiekti sunku?“ – mąstė Matas, klausydamasis smarkiai plakančios širdies.
Galop užčiuopė kažkokį kietą daiktą, lyg ir dėžės paviršių. Apsidžiaugęs vos iki kaklo nepaniro, stengdamasis pasiekti ir ištraukti. Dėžė, dargi po maurais pakišta, sunki atrodė beprotiškai, tačiau berno troškimas praturtėti buvo dar didesnis.
Išsipurvino visas, dumble išsivoliojo, juodas kaip anglis patapo, kol dėžę vienu galu į paviršių ištraukė. Sena tai buvo dėžė, niekas net nežinojo, kas ir kodėl čia tą lobį pametė. Galbūt tai paties Velnio turtai buvo, tačiau pats šeimininkas nepasirodė, kad pabartų Matą ir dėžę kuo giliau nukištų.
Galop, kai jau dėžė gulėjo ant tvirtai stovinčio kupsto, jis kastuvu atlupo apkaustus, dangtį pastūmė ir žibintą kuo arčiau prikišo.
Taip, ten buvo auksas. Tiek aukso, kad Matui net rankos ėmė drebėti, o šviesa aplinkui šoko į taktą, kartu su šešėliais. Ten buvo ir pinigų, ir papuošalų ir šiaip visokių brangakmenių, kokių niekas Užekšniuose net iš tolo neregėjo.
Ir visa tai jo vieno!
- Gerumėlis, - sudejavo Matas, negalėdamas pajudėti iš didelės laimės.
- Taip, gerumėlis, - pritarė jam kažkas iš dešinės kraupiu balsu.
Matas pažvelgė tenai pašiurpęs ir susidūrė su juodomis akimis, su gelsvai švytinčiais taškeliais tų juodumų viduriuose...
---
- Juodos akys, geltoni taškučiai? – perklausė suglumusi Marta. – Ėėė...
- Kas yra? – muistėsi pririštas Matas. – Jis tada puolė mane ir prie medžio privyniojo, uodams paliko! O tu mane atriši kada nors? Prašau, Martut...
- Juodos akys, geltoni taškučiai... – murmėjo Marta. – Kažkur jau mačiau. Ką sakei?.. A, taip, tuoj atrišiu. Bet žiūrėk man, Matuk, neatsilik nė per žingsnį! Dabar mes trauksime į smuklę.
- O ne į kaimą? Ne Onos gelbėti?
- O kuo jai pagelbėsi, šiaudine galva tu... Pirma reikia smuklininką pakalbinti, jis su Rugių Boba kariavo, patirties turi. Na, neatsilik!
---
Vėl visi kaime apsidžiaugė, pražuvėlį išvydę. Po to, kai Matas su Ona vieni du pabuvo, pasiburkavo, tada ir kiti baisią jaunikio istoriją sužinojo.
Atseit, Matuką po vidurnakčio bloga ranka nučiupo ir į girią nusitempė, o Pinčius, juo pavirtęs, maiše prie savo aukso pasislėpė, ketindamas Oną pakedenti, vaikų jai po kopūstais padėti. Niekas net nenumanė, kas čia per vaikai būt buvę. Todėl tik Perkūną garbino, kad viskas gerai baigėsi.
Tik uošvis gailėjo, kad Mato auksas prapuolė. Dabar žentas buvo toks pat vargšas, kaip ir anksčiau.
Nakčiai atėjus, Ona kiek nerami pasidarė, bet įsitikinusi, kad Matukas bučiuotis taip gerai nebemoka, nusiramino ir nusprendė, kad trečia naktis visgi turi būti jų. Jeigu Pinčius pamelavo – nieko nenutiks. O jeigu ir nepamelavo – tai tada tikrai tai jos paskutinė naktelė, kada vaikai po kopūstais kišami...
Tik Matas kažko į lovą ne itin norėjo su ja gultis. Kažko kasėsi ir į langą žvairavo.
- Kas yra, Matuk? – rūpinosi jauna žmonelė, pagalvius kedendama. – Bene jau manęs nebenori, kad toks pasimetęs?
- Tai kad aš net nežinojau, kad lovoje vaikai daromi, - kasėsi šis. – Maniau, tvarte ant šieno...
- O tu jauti baužas, koks gi skirtumas? – nerimo Ona. – Galim nors ir į kupetą sušokti, jeigu jau tau lova nepatinka.
- Reikia ant šieno, - palinksėjo susimąstęs Matas. – Kaipgi kitaip? Į tvartelį reikia, va...
Atsidususi Ona išsitempė jį pro duris, kol šis šieno kupetos neužsinorėjo. Šienas jau suvežtas buvo, kupetų nė su žiburiu nerastum. O sukrauti tokią – trijų dienų darbas. Tiek laiko Ona neturėjo.
Tvarte tamsu buvo, bet ji šviesos ir neieškojo. Pernai vienas tvartas degė, kai Pabalių Stasė su savo Simučiu sugalvojo ten žibintus nusinešt. Kam dusyk kvailystę kartoti? Jai ir Mato užteko su visom jo keistenybėm.
Patamsyje abu kikendami ėmė drapanas į šalis mėtyti, murkt kaip katinai morčiaus metu. Onai ir gerai, ir blogai atrodė – šienas pasturgalį dūrė, tačiau Matas vis dėl to šalia – ar gali būt geriau? Žinoma, gali, bet iki to gerumo teks palaukti, kol žiema ateis – ant šieno tada per šalta bus, o lovoje – kaip tik.
- Ramiau, Matuk... - ramino jį, kuris net normaliai pabučiuot neįkandęs nesugebėdavo. – Tu tik švelniau ir viskas gerai bus.
- Būsiu švelnus, - žadėjo Matas. – Būsiu, Onut. Trečią naktį jau tikrai nesusimausiu.
Ir vėl švelniai bandė, bet tik truputį švelniau išėjo. Kai jau norėjo užsilipt, Ona staiga atsitokėjo.
- Trečią naktį? – paklausė merga, jausdama šiurpstančią nugarą. – Kas per trečia naktis, Matuk?
Bet atsakymo taip ir nesulaukė. Matas staiga sustingo, ją apsižergęs. Tamsoje ji nieko nematė, tik jautė berno šilumą.
- Tik nesakyk, kad tu...
Staiga aiškiai pajuto, kaip vyrelio oda ėmė sausėti, lyg kokia medžio žievė pasidarė. Kūnas tarsi paaugo, o iš viršaus du geltoni žiburėliai įsispoksojo. Ir juoką išgirdo pažįstamą. Prisiminė, kaip panašus ją per kaimą lydėjo, laukais gindamas.
- Pinčiau! – sužviegė Ona, kojas virš savęs pariesdama ir spirti pasiruošdama, - na dabar aš tau ne tik ranką, bet ir ką nors kitą atkąsiu!
- Ateik čia! – sučiupo ją nagai už gerklės. – Nieko tu dabar neatkąsi, dabar mes vaikus po kopūū-ūūū!... – Pinčius staugė, nes Ona jam ne tik spyrė, bet ir nagais apakėjo, visą pyktį ir siaubą išleisdama. Gynėsi kaip katė, į kampą įsprausta. Šienu svaidėsi, kojomis spardėsi, o jau dvi dienas nekarpytais nagais taikėsi tuos geltonus taškus iškabinti, tik kad nepasiekė.
Tik staiga išgirdo Pinčių murmantį kažką, beburiantį ją. Net sukrutėti nespėjo, kai šienas aplink ją į virves susivijo ir supančiojo kaip kokį veršį. Nei mazgo, nei pradžios, nei pabaigos. Ir stiprios virvės pasirodė beesančios – kad ir kaip muistėsi, nė šiaudelio nepertraukė.
- Fui, karinga merga, - spjaudėsi Anastazijus. – Bet jau viskas gerai, Onut, dabar viskas gerai! Pasiridenk štai čia, patogiau bus... Ką, pasirident negali? Nieko, aš ir pats tave paridensiu. O tu Perkūnėli, galėjau ir anksčiau surišti. Na ir spyrė bjaurybė, tikra laumė, prisiekiu...
Ona tik inkštė, šiaudus kramtydama. Buvo jau beveik pergraužusi, dantis visgi aštrius turėjo. O Anastazijus ją patogiai pasidėjo, murmėdamas visokias nešvankybes ir nugarą sausa ranka glostydamas.
Staiga sugirgždėjo tvarto durys, suspindo žibinto šviesa, Pinčius vos suspėjo burną mergai užimti, kad ši nesužviegtų.
Pamatė, kaip kažkieno ranka žibintą pro duris įkišo, ant žemės padėjo. Tada pradingo ir po akimirkos vėl pasirodė, kažką laikydama. Tai buvo dubuo. Ranka padėjo dubenį ant žemės, prie žibinto ir išnyko.
Ore pasklido dvokas, nuo kurio net Oną supykino. O jau ką bekalbėti apie Pinčių. Jo nosis vos ne dvigubai išsiplėtė, šiltą rugių raugą atpažinusi. Ona pajuto, kaip nelabasis dreba už jo nugaros, negalėdamas susivaldyti. Ji pati tik kartą tą dvoką uodė, pažino, kam jis buvo skirtas.
Bet juk ne Pinčiui! Ne, juk ne su juo smuklininkas Baudžius kariavo, kuomet šitą marmalą virė...
Staugdamas Anastazijus metė Oną ir nulėkė nuo šieno, banguodamas visu kūnu, nebegalėdamas išsilaikyti savo ankstesniame pavidale. Raugas jam pasirodė daug sykių mielesnis, negu nuoga ir dar supančiota merga.
Kai Ona pagaliau pergraužė virves ir atsisuko pasižiūrėti, ją net nupurtė.
- Rugių Boba?!
Bet Rugių boba jai nieko neatsakė, po viralą taškydamasi. Pažiūrėti paprasta jauna moteris atrodė, tik plaukai lyg lankstūs rugiai, oda balta, akys juodos su geltonais taškeliais. Dabar jau nieko aplik save nematė. Net kai Marta su vyrais vidun įslinko, tinklą pasiruošę, ji neatsisuko pasižiūrėti. Taip ją ir supakavo, apkvaitusią nuo ruginio raugo.
Tinklą ant sijos pakabino, o tada ir viralą atėmė.
Rugių Boba kurį laiką nieko nesuprato, tada atsitokėjo ir drebėti pradėjo. Mat vyrai spragilus pasiruošė, ketindami ją užpliumpinti.
- Pasigailėkit! – suriko graudžiai.
- Tuoj mes tavęs pasigailėsma...
- Ne, rimtai pasigailėkit! Onut, na pasakyk jiems, netylėk!
- Užpliumpinkit tą bjaurastį! – pasakė Ona, rūbus rengdamasi. – Ir kokio bieso tau manęs prisireikė? Kodėl ne vyrus į lovą tempei, paleistuve tu?!
- O ką man daryti su tais vyrais, jeigu aš vaiko negaliu turėti? – apsiašarojo Rugių Boba. – Jau kelis šimtus metų viena gyvenu, visi kiti maniškiai pasitraukė. Bandžiau su smuklininku Baudžiumi praeitą rugiapjūtę, bet jis mane irgi perprato, užmušti bandė. O man ko? Tik vaiko reikėjo!
Vyrai pasikasė pakaušius, į nuogą Rugių Bobą spoksodami ir jau nebežinodami, pliumpinti ją ar dar palaukti.
- Negaliu aš nuo vyro vaikų turėt, - verkė laukų dvasia, - tai pagalvojau, kad turbūt man pavyks, jeigu vyru apsimesiu, moterį suviliosiu ir ji man vaikų pagimdys. O po to aš juos pasišaukčiau vieną dieną ir viskas būtų... gerai... Išsirinkau va, Oną, tik negalvojau, kad tiek smarki bus...
- O tu dūšele nerami, - atsiduso Marta, į spragilą pasirėmusi. – O tu paprašyt negalėjai?
- Paprašyk jūsų... – žliumbė laukų dvasia. – Lekiat nuo manęs žviegdami „ruginė pasirodė! Pagaliu ją!..” O iki rugiapjūtės pabaigos vos viena naktis liko, toliau man kitos vasaros vėl vienai laukti...
- Nagi! – staiga suklykė ji, juodomis akimis visus nužiūrinėdama, - muškit ir užmuškit! Atsibodo man metų metus vienai jūsų rugius prižiūrėti, žmogiūkščiai! Kiškiai jūs, va! Bailūs kiškiai! Nebenoriu aš tarp jūsų, nebenoriu...
Tylėjo vyrai ir moterys, nežinodami, ką daryti. Rugių Boba... Ką ten Boba – Rugių Merga verkė pasisriūbaudama, kabėdama tinkle.
- Paleiskit ją, - staiga atsibudo Marta, kažką ilgai galvojusi.
- O tai ką mes mušim? – nesuprato bernai.
- Eikit į laukus ir tarpusavy pliekitės, jeigu taip norite. O šitą paleiskite. Girdėjot, kad paskutinė liko. Kas bus, kai ir šitos nebeliks?
- Paleiskit, - atsiliepė nuo šieno ir Ona, kuri pati nebežinojo, pykti jai ar nebepykti. Sako, moterys moteris geriau supranta. Bernai, žinoma, nieko nesuprato.
Jie gūžtelėjo pečiais, nukabino tinklą ir išėjo spragilų išbandyti. Vėliau kaimiečiai pasakos, kad daugelis bernų be dantų namo grįžo, patamsyje besipliumpindami.
Ona irgi išėjo – Matuko savo ieškoti. Anas buvo pas Baudžių pasilikęs, kad dar daugiau bėdų nepridarytų.
O pati Marta Ruginę iki laukų palydėjo, kur jai ir vieta buvo.
Paryčiais grįžo visa švytinti, Mato maišu su auksu nešina. Niekas nežinojo, kur ji tą maišą surado, tik įtarė, kad bus Ruginė vėl nagus prikišusi. Pasidalino gėriu su Ona ir jos slunkiumi vyreliu, o pati nuo tos dienos ėmė dažnokai prie laukų klaidžioti, lyg kažką pametusi.
Žmonės pasakoja, kad tetulė Marta pavasarį dvynių susilaukė, nors visi buvo įsitikinę, kad liks bergždžia iki gyvenimo galo. Dar jie pasakoja, kad vaikai buvo labai keisti, ruginiais plaukais ir po kelių metų motiną paliko, pakviesti laukų dvasios balso.
Taip pat Užekšnių žmonės pasakoja, kad Ona su Matu ilgą gyvenimą nugyveno, kol nuo maro vieną dieną pasimirė. Po teisybei, tada beveik visi nuo maro pasimirė, bet tokia jau žmonių dalia - pasimirti nuo kokios tai ligos.
O rugiai kiekvieną vasarą bangavo, šnabždėdami savo vardus ir linksmai juokdamiesi, nejaudinami žmogiškų bėdų.
Išgelbėti nuo visiškos vienatvės.
Aurimas G.
|