Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Gaidžiai ir Ereliai
2008-11-12 18:41:33
Pamokomoji pasaka
Viliukui buvo nei daug nei mažai - lygiai aštuoniolika metelių ir dar kelios valandos, kuomet jis gavo pirmuosius savo transporto raktelius. Tėvas Bonifacas labai didžiavosi savo ką tik pilnametystės sulaukusiu sūnumi, tai pasistengė nupirkti tokį įdomų dalyką, liaudyje „Bėmbeliu“ vadinamą.
Kodėl būtent „Bėmbelis“, o ne „Golpas“, ar koks nors „Miersas“ - jis pats nežinojo. Matė, kad daugybė jaunimo „Bėmbeliais“ važinėja ir pageidavo, kad sūnus neatsiliktų.
Draugai nešiojosi „Nokijas“, sūnui tuo tarpu užsakė asmeniškai nuo pono Jobso „Iponą“. Dargi nusamdė gaują hakerių, kad šie „atrištų“ prietaisą. Nors dabar tų Iponų buvo visur, Bonifacui vėlgi kilo galvos skausmas, kur surasti geriau.
Nesinorėjo, kad turtuolio sūnų pirštais badytų.
Tuo tarpu pats Vilius jau nebegalvojo nei apie Nokijas, nei apie Iponus. Dar prieš tris dienas gavęs ką tik iškeptas teises, jis įsirito į dar neišvyniotą (raudonas kaspinėlis) dovaną ir pabandė variklio galingumą. Visas kiemas girdėjo, visi svečiai atsisuko. Vilius buvo devintame danguje.
- Ė! - prisiminė, kaip rėkė ant jo instruktorius, kai mieste besimokantį aplenkė kikenantis piplys, parodęs jam vidurinį pirštą, - Tu miesto teritorijoje, tamsta! Ar žinai, koks greitis čia leidžiamas?
- Betgi šitas...
- Šitą tuoj Jerka sustabdys už kampo ir baudą skirs. Žinau aš tuos kelių erelius...
Vilius nežinojo, kas tas Jerka, bet pavadinimas „kelių erelis“ jam labai patiko.
„Ir aš toks būsiu!“ - patyliukais nusprendė, gniaužydamas mokomosios „Renuškės“ vairą.
Dabar jis gniaužė „Bėmbelio“ vairą. Ne bet kokį - dramblio oda aptrauktą. Ir matė, kaip už vartų atsiveria ilgas, dideliems greičiams skirtas plentas, kur vaizdą gadino vienintelis ženklas su leidimu važiuoti ne greičiau kaip 70 km/h.
„Bum!” - iššovė petarda Viliaus garbei.
- Ilgiausių metų ilgiausiųųųų, - sutartinai suriaumojo draugų būrys ir kaipmat pribėgo pakilnoti pilnamečio. Su visu „Bėmbeliu“. Dvidešimčiai raumeningų besmegenių ir dar trims apsauginiams tai buvo juokų darbas.
- Parodyk, kaip moki! - sukikeno trys panos, erotiškai susivyniodamos ant užpakalinių sėdynių. Vilius dar pažvelgė į Bonifacą, kuris rūkė balkone hašišą ir žiūrėjo į savo sūnų su neslepiamu pasididžiavimu. Tėvui linktelėjus, jis numynė akceleratorių iki dugno, užuodė svylančių padangų aromatą ir kaip raketa išlėkė iš teritorijos, beveik nekliudydamas laiku atsidariusių vartų, kas pupytėms patiko dar labiau.
- Varyk, varyk, varyk! - skandavo jos, o Vilius staiga pajuto milžinišką adrenalino dozę. Neprisiminė, kiek rodė jo spidometras, o ir kam? Į šitą žiūri visokie nevykėliai...
Staiga džiaugsmas dingo, kaip ir atsiradęs. Kūktelėjo sirena, mostelėjo dryžuota lazdelė, iš vakaro prietemų išniro baisus policininko siluetas. Prieš siluetą - apytankiai krūmai, o už jo - pažįstamai išpaišyta mašina. Ne „Bėmbelis“...
Vilius net pats nesuprato, kodėl jo kojos mygia stabdį, o rankos suka mašiną į kelkraštį. Nepaaiškinamas siaubas valdė jo kūną, o lūpos taip pat neklusniai šnabždėjo „o tu kurva...“
„Bėmbelis“ sustojo. Merginos pritilo ir nesuprasdamos žiūrėjo, ko taip greitai užsibaigė pasivažinėjimas. Kas tam Viliui čia pasidarė?
Bam bam - subildėjo pirštas į stiklą. Vilius nuleido jį kiek žemiau, nes per tamsintą stiklą jau nieko gero nebesimatė. Pro šviesos plyšį išvydo policininko lūpas, jos jam nepiktai pasakė:
- Pareigūnas Jerka. Pasiimk popierius, ateik į patrulio automobilį.
Jerka! Čia gi tas, kur kelių erelius stabdo!..
Vilius drebančiais pirštais susirado savo pažymėjimą ir išlipo iš savo dovanos. Pareigūno mašina nelauktai pasirodė labai jau nejauki.
Viduje sėdėjo dviese. Jerka ir kažkokia mergina, kuri į Vilių beveik nežvilgtelėjo. Užsikniaubusi mezgė virbalais megztinį. O štai Jerka atsisuko ir nemaloniu žvilgsniu sužiuro į sustabdytąjį. Šis ištiesė popieriuką.
- Vilius, - perskaitė Jerka, - Bonifaco atžala. Taip ir galvojau, kad šiandien bus kažkas įdomaus, kad jau šaudo „saliutai“ už tvoros. Kur mašinos popieriai?
Vilius nustebo.
- Kas kas?
- Mašinos... Aišku, neturi. O draudimas?
Vilius nieko nežinojo ir apie tokį.
- Tu bent žinai, kokiu greičiu važiavai, kelių gaidy? - piktokai paklausė Jerka, kantrybės netekęs.
- Erelis aš! - pasipiktinęs paprieštaravo Vilius.
- Neaiškink, pliac. Erelis - kilnus paukštis. Aukštai skraido, visus priešus savo mato, vienu smūgiu pakloja. O gaidžiai - garsiai rėkiantys paukščiai. Kiek vištų jiems beduok, vis maža. Ir per visą teritoriją saviškėm giriasi. Kaip ir tu. Pažiūrėk, kokiu greičiu skridai!
Ir Jerka prikišo jam greičio matuoklį. Išvydęs skaičius Vilius išsižiojo. Tai bent draugai pavydės!..
- O dabar papūsi, - urgztelėjo Jerka, kitą prietaisą išsitraukdamas.
Bauda siekė kelias dešimtis tūkstančių, bet Bonifacas net nemirktelėjo. Tik patarė sūnui mašinos dokumentų su draudimu ant staliuko vėl nepalikti ir bent maždaug greičio paisyti. O policininkams savo teisių daugiau nerodyti. Žymiai geriau stambiausią euro banknotą atkišti, šis visada gelbsti. Tokie tėvo patarimai Vilių nuteikė gana raminančiai.
Važinėjo jis nedaug. Viso labo iki parduotuvės, į mokyklą, į diskoteką ir retsykiais - po kiemą. Dar kas vakarą iki Kauno ir atgal sulakstydavo geriausiu plentu, kur policija retai patruliuodavo. Tikrino, ar „Bėmbelio“ spidometras tikrai gali rodyti visas sužymėtas padalas.
Kartais pavargęs sugniauždavo vairą ir lėtai vinguriuodavo per visą kelio plotį iki namų patamsiukais, klausydamasis perspėjamųjų signalų simfonijos. Graži tai buvo muzika.
Taip ir tą tamsų vakarą darė, paskendęs hašišo migloje, dešiniojoje nuorūką spausdamas, o kairiojoje - vairą.
Ir tik švyst - pralenkė jį surūdijusi „Audinė“, kur visai blaivas Mantukas iš Pabalių namo važiavo. Net negalvojo lenktyniauti, tik Vilius vos ant penkiasdešimties užmiestyje vilkosi. Aplenkė, kad vėžlinti nereikėtų.
O štai mūsų kelių erelis staiga pabudo, taip įžūliai „apšautas“. Net negalvojo, kad nesipraususi „Audinė“ gali išdrįsti „Bėmbelį“ pralenkt, lyg stovintį kokį.
Numynęs akceleratoriaus minyklę iki dugno, suskubo Vilius padėties taisyti. Kaip raketa šovė, vos į krūmus neįlėkdamas, vos šiukšlių konteinerių iš kažkieno patvorio neišvartydamas. Vėl užuodė padangų aromatą, pajuto vėjelį pro atvirą langą, širdis suspurdėjo nuo džiugaus variklio „grummmm“...
Išvydo „Audinės“ raudonus žibintus, įžūliai rėkiančius “pasprink!“ ir kraujas nuo to dar labiau užvirė. Koja nejučia mynė pedalą vis žemiau, o rankos vos spėjo sukioti vairą per visus vingius.
Turbūt nujausdamas, kad durniui kelią visgi reik duoti, Mantukas beveik į kelkraštį pasitraukė, kad Vilius pralenktų jį neleistinoje vietoje.
Ir Vilius pralenkė, švytindamas į priekį savo baisiaisiais tolimaisiais žibintais. Iš to džiaugsmo net nepajuto, kaip išvairavo sudėtingą viražą staigiame posūkyje, kaip pralėkė pro nedidukę gyvenvietę beveik 200 km/h greičiu ir kaip už posūkio išvydo stačias iš nuostabos pensininkės akis.
Bobutė kaip tik iš kapinių traukė, pasimeldusi už amžinatilsį vyrelio sielą.
Viliui pasirodė, kad jam pasivaideno nuo hašišo. Pensininkė buvo - pensininkės nebėr...
---
Vėliau žmogeliai iš spec. tarnybų bobutę dviejų šimtų metrų ruože po gabalėlį rankiojo, vaikydami žiaukčiojančius smalsuolius šalin. Vilius perbalęs sėdėjo aplamdytame „Bėmbelyje“, kelkraštyje. Jį ten saugojo du gauruoti įstatymo sergėtojai. Nežinojo vargšas, ar jam iš tiesų tos bobutės gaila, ar labiau mašinos priekio aplamdyto. O gal dar hašišas nesuspėjo išsisklaidyti...
Netgi Jerka atvažiavo pasižiūrėti, kas jo teritorijoje nutiko. Pasikvietęs į savo automobilį, spoksojo į Vilių sunkiai dūsaudamas, nežinodamas ką pasakyti. Greičiausiai norėjo į snukį duoti, bet nedavė. Jo bendrininkė vis dar mezgė, o mezginys gerokai pailgėjo nuo paskutinio jų susitikimo.
- Na, kelių ereli... - sunkiai pradėjo Jerka.
- Gaidys aš, - nedrąsiai pataisė Vilius.
- Neaiškink. Gaidžiu tave zonoje padarys. Ką man dabar su tavimi daryti?
Vilius pabandė atkišti stambiausią euro kupiūrą.
- Eik tu kaku, - piktokai sureagavo Jerka, - Tas jau per vėlu, sūneli. Gali nebent pasidžiaugti, kad kalėjime daugiau panašių į save susitiksi. Visi ten važinėti mėgėjai, ypač per kitų galvas.
Kurį laiką patylėjo.
- Tai sudiev? - nedrąsiai paspėliojo Vilius.
- Koks tau sudiev, kai tėtušis turtingas? - nustebo Jerka ir vėl atsiduso, - iki pasimatymo greičiausiai. Bet patikėk, aš neprieštaraučiau ir taviškiam variantui. O tai greitai bobutės mūsų krašte deficitu taps. Tu bent žinai, kokiu greičiu važiavai?
Tąsyk Vilius neprisiminė.
Tačiau dabar gerai žino, kokiu greičiu važiuoja. Ir didžiuojasi tuo neišpasakytai.
- Žinai, - kartą pasakė jam kameros draugas, - Žemė skrieja beore orbita beveik trisdešimties tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Gražiausia, kad ir mes su ja! Įsivaizduoji? Koooks greitis!
Taigi, koks greitis!
Kai Vilius tai įsivaizduoja, jam vėl užverda adrenalinas ir rankos ima spausti lovos šaltą metalą, lyg dramblio oda aptrauktą vairą. Ir jis lekia tuo neįsivaizduojamu greičiu, lekia...
Ir džiaugiasi, kad kosmose nėra bobučių.
Aurimas G.
|