Trumpi apsakymai:
Vagnerio chruonikos
Trys dienos Anastazijui
Moteris
Žaidimas
Sukeistieji
Teoriją praktiškai
Gaidžiai ir Ereliai
Laiškas
Traukinys
Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių
Nelogika
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą
Saulmėnulio ciklas
Žaisk
Evoliucija
Bomba nedievui
Akies kraštelio gyventoja
Originalas
Apreiškimas
Veidrodis
Juodos katytės namai
Kai man perbėgo kelią
Giliame, Tamsiame Urve
Galimybių riba
Menininkas
Nusijuokti iš pasaulio
Nusikaltėlis
Vidurio Lietuvos Tiesa
Ilgos istorijos:
Žodžiai ir muzika
Kelias namo
Paskutinė Jargono kova
Velnių medžiotojas 2: Alibahas
Tyla
Fleitininkas
Akys
Bevandenis
Velnių medžiotojas
Vegos žygdarbis
Saulės daina
| |
Kaip Aloyzas į šokius ėjo
2008-04-17 19:28:19
Tiesą sakant, Aloyzas dar niekada nebuvo nuėjęs į šokius. Apie šį kojų kilnojimo, užpakalių judinimo fenomeną buvo girdėjęs per radiją, matęs per televizorių, o pats...
Ne, pats jis bijojo. Vis atrodė, kad iš jo juoksis, pirštais rodys ir vargšas turės raudonuoti vidury salės.
Kad netektų raudonuoti prieš publiką, Aloyzas dažnokai šokdavo prieš veidrodį. Tačiau ir ten kartais parausdavo, kai nepataikydavo į taktą. Perfekcionistu būti nelengva...
- Kelme, nors kartą į šokius nusivesk! – prašydavo jo kiek vyresnė sesuo, kuriai su vyrais visai nesisekė.
- Durna gal? – baidėsi Alojus, - kad iš manęs visas rajonas pasijuoktų?
- Iš tavęs ir taip visi juokiasi, daugiau nebėr kur...
- Ko gi juokiasi? – sunerimdavo Aloyzas, tačiau sesuo nė neketino smulkiau aiškinti. „Juokiasi“ – tvirtindavo ji, numušdama ir taip žemą brolio ego.
Vargšas Aloyzas nukabindavo nosį, pasvajodavo apie idealius šokius ir, pagautas įkvėpimo, nueidavo pasistaipyti prieš veidrodį.
O kartą užsuko į jų namus toks Valerijus, visų „Valierka“ pravardžiuojamas. Aloyzas su juo nuo vaikystės draugavo, dar ir dabar pamiršęs nebuvo. Tačiau laikas daro savo – jis savo reikalais, Valierka – savais. Taip vis rečiau ir besusieidavo.
- Labs, - kaip kirviu papoškino vaikystės draugas, suprakaitavusią ranką tiesdamas, - reikals yr.
- Nu jei yr, tai sakyk, - praleido Aloyzas į vidų seniai matytą svečią.
- Penktadienį turim tūsą daržinėj, - kaip paslaptį pašnabždėjo Valerijus. – Visi, kas gyvs, ein mergų kabint. Mes irgi einam. Tavęs reik.
- Kam manęs? – nusistebėjo Alojus.
- Nagi... dėl tų pačių mergų, - aiškino Valerijus, kuriam aiškinti niekada dorai nesisekė – kalbėtojas ir mąstytojas jis buvo nekoks. – Šokiai bus, aišk?
- Ooo... ne, aš gal neisiu... – iš karto pasimetė Aloyzas, suglumęs ir sutrikęs dėl tokio staigaus ir jaudinančio plano. – Į šokius aš niekaip...
- Nu če daba? – nusistebėjo Valierka, į šaldytuvą lįsdamas. Nieko ten neradęs pabandė įjungti televizorių, bet nuotolinio valdymo pultas buvo be elementų.
- Taigis žinai, kad į šokius aš nevaikštau.
- Nebūk atsilikęs, - atsiduso draugas, - į šokius jis nevaikšto... Tie šokiai daba tokie, kad paskutinis gaidys gali mergą susirast ir ją palinksmint nemokėdams kojų kilnot! Užtenka užpakalį turėt ir jaust ritmą. O ritmo ten... hooo, ritmo tai netrūkst. Daba tokiu aparatūru surenk, kad vien ritms tik ir liek!
Aloyzas klausėsi medumi teptų draugo žodžių ir negalėjo patikėti. Nebereikia kilnoti kojų? Užtenka turėti užpakalį? Mergina per vieną vakarą?... Na ir laikai! O jis, atsilikęs, to net nežinojo...
- Daugiau papasakok, - paprašė.
Valierka, nors ir nemokėjo pasakoti, netrukus jam pasekė istoriją apie tai, kaip praeitą savaitgalį dvi merginas daržinėj suviliojo ir taip pašokdino, kad dar lig šiol viena paryčiais į jo duris beldžiasi. Aloyzui net pasivaideno, kad iki šiol apie šokius žinojo nykiai mažai – lyg pro storas užuolaidas.
- Tai va... – atsidūsėjo Valierka, - reik tavęs. Bratkus į Rygą išvažiavo, Lionia gydosi, Brazdžius darbelio statybose gavo, o aš ką? Su Gerasimovu vienu eisiu? Nuobodu. Tai ir pagalvojom, kad tave griebt reik...
- Aš pagalvosiu, - nedrąsiai pratarė Aloyzas.
- Jau geriau, - palinkčiojo draugas, - va taip ir toliau galvok. Šeštadienį atvažiuosim paimt.
- Bet... kad iki daržinės – vos keturi šimtai metrų...
Valerijus pažiūrėjo į jį kažkaip keistokai, bet nieko neatsakė.
Išėjo atsisveikinęs ir pažadėjęs sugrįžti šeštadienį vakare.
O šeštadienio vakarą atvažiavo aplamdytu moskvičiumi, dar penkissyk papypseno, nors Alojus sąžiningai ant slenksčio laukė. Mašina buvo labai sena ir „krūtumo“ joje nė lašo nebuvo likę, tačiau Valierka užsispyrė – važiuos jie ir viskas.
Viduje sėdėjo du įtartini skustagalviai ir į Aloyzo „Labavakarą“ nesiteikė atsakyti. Matyt, jau apie šokius galvojo. Net iš čia girdėjos, kaip daržinėj žemi bosai prabudo.
Atvažiavę į vietą, vyrai kažko neskubėjo. Aloyzas vienintelis susiruošė vidun, ale Valierka už rankos sulaikė.
- Pala, kur neša?
- Taigi šo...
- Tu raminkis, broliuk, supratai? – neleido pabaigt draugas. - Va, Maskolius tuoj į žvalgybą sulakstys, padėtį nušvies. Taip į daržinę nėr ko lįsti, dar smagumą pražiopsosi.
Skustagalvis, Maskolium pavadintas, išties nubėgo apsižvalgyti ir po dešimties minučių grįžo labai laimingas.
- Arkliagalviai iš latvių ir du kitakaimiai, – raportavo. – Kampe prie baro sėdi.
- Vo dabar tai bus! – Valierka laimingas atidarė bagažinę ir ištraukė glėbį beisbolo lazdų kaustytais galais. – Žiūrėk man, Aloja, neatsilik. Kai pasakysiu, šok prie baro ir daužk latvį, o paskui ir kitakaimį. Lazda į kelius taikyk, nebeatsistos.
- O... šokiai? – šiurpo Aloyzas, - Šokiai kaip, broliai mieliausi?!
- Gal man jį pirma daužt? – pašnairavo Maskolius, kuriam atsakymas aiškiai nepatiko.
- Savų nedaužiam, - užginčijo Valierka. – Aloja, tu žmogus būk, į kelnes nedėk, a? Imk pavyzdį iš manęs, neatsilik. Pažadu, šokius tokius pamatysi, kad daugiau be jų nežinosi kaip gyvent. Visos mergos bus tavo!
Ir, pasakęs įkvėpiamąją kalbą, lazda pravėrė tvarto duris.
Kas toliau dėjosi, Aloyzas niekada rišliai neprisiminė. Regėjo merginas pražiotomis burnomis, klykiančias kažką panašaus į „ir vėl šitie galvijai!“. Jos bėgo iš tvarto, skambant trankiai muzikai, o į šokius visai nebuvo panašu.
Ten buvo ir keli vyrukai iš Latvijos, kuriuos Valierka lazda lupo, buvo ir kitakaimiai, kuriuos broliai Maskoliai lupo. O dar didžėjus, šokęs į muštynių epicentrą visų ramint... Šitas gavo bene daugiausiai. Aloyzas tik vieną kartą užsimojo, bet nepataikė. Daugiau ir nebandė – spruko kaip kiškis į mergų pilną kiemą, bet netgi jų gerai nenužiūrėjęs įlindo į moskvičių ir užsikišo ausis. Jautė nepaaiškinamą susijaudinimą ir truputį – siaubą. Kad pirmą kartą šokiuose pabuvojo.
O visai netrukus atbėgo ir trijulė. Valierka už vairo, Maskoliai kas kur.
- Vairuok, blyc! Mentai!
Kadangi buvo užsikišęs ausis, Aloyzas negirdėjo sirenų, persekiojusių juos iki pat arimų, kur moskvičius užklimpo suartoje dirvoje. Ten Valierka persirito per sėdynę į galą ir kumštelėjo apspangusį Aloyzą.
- Sėsk už vairo!
- Ką? Kur?...
- Už vairo, blyc, o tai užmušiu!
Vis dar nežinodamas, kas vyksta, Aloja persikraustė už vairo. Klausiamai pažvelgė į draugą ir savo nuostabai pamatė, jog visi trys miega. Valierka netgi butelį iš kažkur ištraukęs buvo.
Taip policija ir atrado juos automobilyje.
---
- Ei, Aloja! – beldėsi kažkas į duris.
Buvo ankstus rytas, Aloyzas vis dar palaimingai snaudė. Na, beveik palaimingai. Prieš mėnesį gavo tūkstantinę baudą iš policijos, kuri jo nenudžiugino. Trims „šokėjams“ konfiskavo mašiną ir visi išsiskirstė kas kur. Atrodytų, istorijos tuom ir turi baigtis.
- Aloja, blyc, duris daryk! – skardeno Valierkos balsas.
Aloyzas sunkiai atsiduso ir nuėjo įleisti vaikystės draugo.
- Sveiks, Valierka...
- Uhu... – linktelėjo šis, atidarydamas šaldytuvą ir nužvelgdamas turinį. – Reikals yr, brolau.
- Kas vėl yr?
- Rytoj šokiai.
- Pfu! – Aloyzui visi miegai išlakstė, - Eikit jūs su savo šokiais...
- Pala, broliukas, dar nieko nesakyk. Šokiai ne mūsų daržinėj. Kitame kaime. Rimts reikals. Daug chebros varo. Tavęs reik, būsi atsargoj.
- Vėl snukiamušis?!
- Na tu ir nušneki... – Valierka klestelėjo ant sofos, - niekas čia taip nesako, aišk? Snukiamušis būt, jeigu mes juos vidury pievos kur... O čia – šokiai! Kultūrinis renginys, aišk?
- Aišk, - linktelėjo Aloyzas, - Bet šokti aš tikrai nebenoriu. Važiuokit be manęs.
- Ee... – pakratė galvą Valierka, - nu nenori, tai tiek to. Ale tu pats vienas į šokius nevaryk, brol. Daug kraujo bus. Dar pridaušim nepasižiūrėję. Laikykis.
Ir Valierka išėjo, palikęs Aloyzą toliau snausti.
Štai nuo to, laiko Aloyzas turi rimtą priežastį neiti į šokius.
O kai prispiria rimtas poreikis, jis visada šoka ten, kur saugu.
Prieš veidrodį.
Aurimas G.
|