|
Straipsniai
| Smegenų plovimas – Kailio kultas |
Nežinau, kas pirmas išplovė smegenis urviniui, įpiršęs jam odinį švarką vietoj paprasto ir aiškaus begemoto kailio, tačiau šiandien šis „mados“ bumas pasiekė tokias aukštumas, kai mada kuriama vardan jos buvimo, o ne vardan tikrojo vartotojo poreikių.
Nė viena juk net nesugalvotų nešioti suknelės, nupintos iš šaltų vielų, kur vėjas košia per visus galus, o krūtys stirkso išlindusios tam tyčia paliktose skylėse – tačiau atsiranda viena, kuri pražingsniuoja su tokia podiumu. Ir būtinai atsiranda dar keli, kurie jai paploja. Kuo dar galima aprengti žmogų? Ir kam?
Drabužio funkcija kadaise buvo viena – saugoti neatsparų kūną nuo aplinkos poveikio. Vėliau funkcijų sąrašas išsiplėtė – atsirado kišenės, apdaras pasidarė gražesnis. Funkcijoms, kurios padeda žmogui, aš pritariu. Tačiau tik ne toms, kurios žmogų išlepina tiek, kad vėliau jis nebegali sugrįžti į vieną ankstesnių būsenų. Drabužis priklauso antrinių produktų grupei – jis iš esmės nėra gyvybiškai reikalingas.
Reklama. Ji ir padeda paprastam antrinio produkto gamintojui įtikinti pirkėją, kad jam iš tiesų REIKIA to daikto. Ir kad jis be jo negali gyventi (ir kaip anksčiau gyveno?..). Drabužiai tėra viena sritis, kur pirkėjui peršamas produktas, reikalingas daugiau dėl vidinės puikybės, o ne dėl realaus, fizinio poreikio. Tai, galima sakyti, priverstinis ketvirtasis poreikis – juk be drabužių viešai vaikščioti draudžia įstatymas. O tai jau reiškia, kad pirkti privalai daugiau dėl įstatymo baimės, ne dėl tikrojo poreikio. Išeitis – sėdėti namie. Namie gali būti nuogas. Arba iškeliauti į tropines šalis ir gyventi miške. Tačiau kas ryšis grįžti laiku atgal?
Taigi, drabužiai. Kažkur skaičiau, kad jie – mus reprezentuojanti oda, parodanti mūsų pajamas, socialinę padėtį, pomėgius ir dar daug ką. Nusimesk drabužius – ir tu lyg ir be „veido“. Tu už visuomenės (gal ir proto?) ribų.
Dėvėti drabužius šiuo metu privaloma, jeigu nori be problemų vaikščioti tarp kitų žmonių ir bendrauti su jais. Ačiū Dievui, plačiojoje visuomenėje dar nėra plačiai paplitusio nerašyto reikalavimo rengtis griežtai TAIP, o ne KITAIP. O tokių reikalavimų, beje, jau turime, tik jie paplitę tam tikruose sluoksniuose ir vietose. Pavyzdžiui, solidžiuose verslo centruose, kur visos moterys ir vyrai nešioja kostiumus ir kostiumėlius. Jeigu kuris nors iš jų ten pasirodytų su treningais ar kokiais nors odiniais rūbais, greičiausiai liktų nesuprastas. O į ištaigingą viešbutį, ar restoraną jūs tikrai nepatektumėte, jeigu vilkėtumėte pižamą ar chalatą. Taip, tai rūbai, bet viešbutyje ar restorane jie nepriimtini. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu žmonės staiga imtų toleruoti bet kokį rūbą. Išnyktų rūbo brėžiama riba, atskirianti socialinius sluoksnius. Reikėtų patobulinti kitus kriterijus, kuriais vadovaudamiesi galėtume skirstyti. Juk žmogus toks padaras – jam visą laiką reikia kažką suskirstyti pagal svarbą.
Štai, vienas pažįstamas pasakojo apie merginą, įsidarbinusią JAV, verslo konsultacijų centre. Ji nusipirko madingus drabužius, tinkančius tam darbui ir štai, vieną dieną išvydo, kaip bendradarbės šnabždasi, žvilgčiodamos į ją. Vėliau viena nedrąsiai priėjo ir paklausė, gal merginai trūksta pinigų dar keliems kostiumėliams nusipirkti – bendradarbės galėtų „sumesti“ sumą ir jai padėti. Pasirodo, mergina kasdien į darbą vaikščiojo tuo pačiu kostiumėliu, o tenykščiams tai pasirodė keista.
Šie pavyzdžiai tik iliustruoja, kaip mūsų protai įpratę vertinti, kokiais kriterijais jie vadovaujasi ir kokie įpročiai formuojasi „kailio“ atžvilgiu.
Šiais laikais, kai statistinis žmogus dažniausiai įpratęs vertinti paviršutiniškai, rūbas tampa vienu iš asmenybės vertinimo kriterijų. Pirmiausiai vertiname pagal jį. Ir dažniausiai TIK pagal jį, nes su 90 proc. vertinamų žmonių mes net nepasikalbame, net neįsižiūrime į veidą (priimta, kad spoksoti nemandagu).
Rūbas nereprezentuoja proto. Jis gali parodyti mados skonį, bet ne protą. O mada – tai kailių vaikymosi manija. Apie pačią asmenybę ji pasako labai mažai.
Turėti rūbą nėra blogai, jeigu tai padeda ramiai gyventi dabartinėje, madų varžomoje visuomenėje. Be rūbų būtų gerokai sudėtingiau – reikėtų priimti gana radikalius sprendimus, kurie surytų daugybę laiko. Dabar daug paprasčiau tiesiog apsirengti.
Prisiminkime, kad žmogus turi tris pagrindinius poreikius, kuriuos privalo patenkinti – tai maistas, pastogė (šiluma,saugumas) ir giminės pratęsimas. Gyvenime daugiausiai pastangų įdedama būtent dėl šių poreikių, tai mums, kaip gyvūnams, yra normalu. Visa kita – tai atliekamo laiko panaudojimas.
Dabar įsivaizduokite, kad rūbas tampa svarbesnis už vieną iš šių trijų poreikių. Sakysite, neįmanoma? Prisiminkite manekenes, kurios nevalgo savaitėmis, kad tik įlystų į suknelę. Ir tai ne pavienis pavyzdys – tai ištisa industrija, kur maisto svarba nuvertinama rūbo sąskaita. Industrija, kur gausiais pavyzdžiais įtraukiami pašaliniai žmonės, trokštantys sekti tuo ar anuo pavyzdžiu. Įtraukiami tiek, kad nebesvarbu fiziologinės ribos, nustatytos gamtos, kai žodis „nenormalu“ tampa nepriimtinas. Šis efektas pastaruoju metu slopsta, kadangi daugybė moterų mirė nuo anoreksijos, bulimijos – „kailio“ evoliucijos sukeltų ligų. Taip, tik mirties baimė sugražina protus prie pagrindinių poreikių.
Žinoma, tą evoliuciją sukėlė ir paskatino pats žmogus, nežinantis, ko jam iš tiesų reikia. Nežinantis, kuriuo stabu sekti ir ar jis iš viso gali juo sekti. O juk reikėtų perspėti.
Žmogus turėtų žinoti, KAM jam iš tiesų reikalingas rūbas ir kokias funkcijas jis turi atlikti. Turėtų pats sau atsakyti, kas svarbiau – rūbas, ar juo vilkintis žmogus, bei kur yra riba, už kurios prasideda nenormalu ir pavojinga. Juk ne veltui filmų, kur pilna pavojingų triukų, pradžioje parašoma – „Nebandykite daryti to namie! Visus triukus atlieka profesionalai.“
2007. Aurimas G. |
|