|
Straipsniai
| Smegenų plovimas – Skonis ir kvapas |
Pažiūrėkite ir paklausykite visas maisto produktų reklamas dar kartą (žinau, kad nuobodu). Pabandykite surasti bent vieną, kur būtų akcentuojamas maisto naudingumas, reikalingumas organizmui.
Aš kiek žiūriu, tiek nesulaukiu. Jeigu reklamuoja arbatą – tai ji tik tonizuoja, gaivina, turi kvapą ir skonį. Apie kavą patyliu, nes nuo jos gydausi.
Mėsos produktai – tai išreklamuotas šviežumas ir (vėl) skonis. Dažniausiai nepakartojamas. Labai retai – sveikumas. Tada kyla klausimas – o ką, visi kiti nesveiki?
Duona – viskas aišku. Ji tradicinė. Tik man visai neaišku, iš kur bobutė prieš 200 metų turėjo konservantų ir kvapo stipriklių, kurių dabar „tradicinėje“ duonoje pilna.
Jogurtai – ekologiški, sutvarkantys žarnyną, virškinimą, ir dar kažkokios apsaugos prideda (čia kaip kompiuteriniame žaidime – iškliukini butelį ir toliau eini priešų galabyti).
Šokoladai – tai erotiškas skonis (neteko dar tokio ragauti), nuo kurio šokti norisi ir dar retkarčiais – su kuo nors pasiglamonėti. Pažiūrėjus į reklamą atrodo, kad į šokoladą Viagros ar narkotikų pridėta. O jeigu reklamuoja Snickers, tuomet akcentas – išsikraustymas iš proto. Gali sėsti į ekskavatorių ir važiuoti futbolo žaisti. Žinau, kad tame batonėlyje kažkokių baltų miltelių yra. Kas žino, kas ten iš tiesų?
Gėrimai – ištisa virtinė degtinių, kur per butelį pažiūrėjęs gali pingviną vietoje kaimyno pamatyti. Kartais reklamuoja sidrą – kokio tik nori skonio. Bet ant etiketės rašo, kad jie visi iš obuolių pagaminti. O aš, kvailas, net nežinojau, kad yra serbentų ar kriaušių skonio obuolių...
Coca-cola visada juoda ir visada skani – per amžių amžius, amen. Idėjos jos reklamoms tiek išsemtos, kad užtenka buteliuką parodyti, priminti vartotojui, kad gėrimas dar rinkoje – to gana.
Tiktai po visų šių reklamų lieka neaišku – o ką valgyti?! Valgyti tai norisi...
Kad mane teisingai suprastumėte, užduosiu vieną klausimą – o kokiu tikslu Jūs valgote maistą?
Kad kuo ilgiau lepintumėte savo skonio receptorius, ar kad pripildytumėte savo išsiplėtusį skrandį maistu, turinčiu maistingųjų medžiagų?
Jeigu Jums svarbesni skonio receptoriai (kad burnoje būtų malonu), tuomet valio – tos reklamos kaip tik Jums. Su visais skoniais ir kvapais. Su visais kvapo stiprikliais ir braškių skonio emuliatoriais. Burnoje šie skoniai tikrai išliks, kol neprarysite. Galite gromuliuoti kaip ta žaloji, kuriai amžinai žolės maža.
Tik nepamirškite, kad jums svarbus skonis – neprarykite per greitai. Žinokite, kad skrandyje skonio receptorių nėra. Mokslininkai dar nesurado...
O jeigu kalbėti rimtai, tai pakramtę galite išspjauti. Nes tame skaniame, šiuolaikiniame maiste maistingųjų medžiagų pastaruoju metu vis mažėja. O dažniausiai jų net nebūna. Prieš kelis metus pats graužiau viską iš eilės, kol galop pastebėjau, kad savo pilvui skiriu pernelyg daug pinigų. O dar geriau įsiklausęs į save suradau, kad netgi ne pilvas nori valgyti, o burna.
Taip, ji kasdien nori pajusti tą ar aną skonį, kramtyti, kad net žandai išsipūstų. Ir visą laiką jautiesi alkanas – net keista, ar ne? Juk suvalgai tiek, kad Afrikoje už tokį maisto kiekį, regis, motiną parduotų.
Taip yra dėl to, kad visa bergždžia masė, kurioje mūsų mielosios žarnos neranda nieko gero, išstumiama per kitą galą, o organizmas vėl skelbia aliarmą – duok GERŲ medžiagų! O mes, kvaileliai, ten vėl kišame traškučius ir kokakolą. Užburtas ratas.
Visu tuo nesunku įsitikinti – tereikia pačiam pabandyti įvairius maisto produktus ir pažiūrėti, po kurių labiausiai norisi iki būdelės pasilakstyti. Nors lakstymas į tualetą iš tiesų priklauso nuo kelių dalykų:
1. Jeigu maistas bergždžias;
2. Jeigu maisto organizmas paprasčiausiai nemoka suvirškinti (kiekvienam individualiai);
3. Jeigu iš karto vartojamos kelios, tarpusavyje nesiderinančios maisto grupės.
Perskaitykite dar kartą 3 punktą. Jeigu nesupratote, apie ką aš kalbu, tuomet vertėtų pasidomėti apie maisto grupes.
Pasakysiu tik tiek, kad jų yra 3 pagrindinės – baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Produktai, priklausantys skirtingoms grupėms, virškinami skirtingos sudėties rūgštimis. O dabar įsivaizduokite, kad Jūs į savo skranduką suplakate 60 proc. angliavandenių ir 40 proc. riebalų (baltymai naujuosiuose produktuose – gana retas dalykas). Skrandis automatiškai patikrina, ko Jūs ten pripylėte ir pagal proporcinį pranašumą ruošia rūgštį angliavandeniams. Riebalai lieka pamiršti. Bet jie niekur iš skrandžio nedingsta, o keliauja su apdorotais angliavandeniais į žarnas, kur ir pasilieka. Gana dažnokai jie ten ir pūti pradeda, dėl ko atsiranda dujų... fui.
Dar kartą paklauskime savęs, kam iš tiesų reikalingas maistas? Kad būtų skanu praleisti laiką, ar kad mes turėtume energijos?
Jeigu pirma, tuomet pirkite viską, kas skanu, tik nesistebėkite, kai po pusmečio tapsite niūrūs, truputį apvalūs (jeigu nesportuojate) ir nervingi. Ir dar gydytojas Jums išrašys vitaminų, kad kompensuotumėte žiemos praradimus.
Bet tarkime, kad mums maistas reikalingas pavalgymui, bet ne skoniui.
Štai čia prasideda sritis, kurioje JAV netgi atskira specialistų grupė atsirado – maitinimosi specialistai ir dietologai. Jie velniškai daug uždirba – iš žmonių nežinojimo.
Reiktų paminėti, kad žmonės seniau gerai žinojo, kuo maitintis. Net ir dabar, tose šalyse, kur maistas yra deficitas, vyrauja ne skonio, o maistingumo kultas, tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse maitinimasis – skonio ir kvapo mada. Ir ji atslinko, galima sakyti, beveik nepastebėta. Apsidairykite parduotuvėje, kokia gausybė produktų lentynose! Regis, negali būti, kad per pastarąjį šimtmetį atsirado tiek naujų maistingų augalų ar medžiagų. Taip ir yra – neatsirado. O štai produktų – marios. Į paprastą kaimo krautuvėlę tiek nesutalpintum.
Iš tiesų naujieji gaminiai tėra sukombinuoti pirminiai produktai, kurių kombinacijų teoriškai gali būti begalinis skaičius. Kadangi svarbos turi ir atskirų komponentų kiekiai. Negana to, tai ir perdirbti (kartais po kelis kartus) pirminiai produktai, kur maistingųjų medžiagų, anot ajurvedos mokslo, visai nebeturėtų būti.
Jau nekalbu apie mėsos gaminius, kur pakaitalų – gyvas galas. Dešros užkandu tik tada, kai pamirštu tą gausybę pasakojimų apie mėsmalėn šokinėjančias žiurkes. Galbūt tai tik pasakojimai, tačiau ar Jums būtų malonu atrasti dešroje pelės uodegą? Su visu kailiuku...
Negana to – mėsa dešroje būna ne tik apdirbama (verdama), tačiau dar sumaišomos kelios mėsų rūšys, kurių galbūt net ne visos vienodai virškinamos. Žinoma, dešros gaminamos iš atliekamos mėsos, kurios jau neįmanoma panaudoti kitur. Lygiai kaip ir žuvies piršteliai – iš atliekamų žuvies dalių. O skrandis neturėtų būti šiukšliadėžė, kur metamas bet koks maistas. Mėsą geriau pirkti žalią, vienos rūšies. Geriau ne faršą. Tas pats galioja ir žuviai.
O dar paminėsiu duoną kasdieninę, kuri pamažu išeina iš mano namų. Aš jos neberandu. Anksčiau dar pirkau tokį didelį kepalą „Močiutės“ duonos, tačiau neseniai pastebėjau, kad ir jos sudėtyje atsirado konservantų. Niekaip nesuprantu – KAM??? Skonis taigi nepasikeitė... Dabar beliko „Rugelis“ ir dar tokia ekologiška juoda duona, kurią Vilniun toks smulkus kepėjas atveža į mažą krautuvėlę „Indrė“, netoli pagrindinės stoties. Visą kitą duoną pasiglemžė E...
Norintis pavalgyti visada sau turi atsakyti į du klausimus – ką valgyti ir kiek.
Visų pirma, nustokime kreipti dėmesį į reklamas. Jose – tik kvapas ir skonis, o tai maistingumo negarantuoja. Reikia pačiam traukti į parduotuvę ir ieškoti lentynose nesugadintų produktų. Kitaip tariant – neapdorotų.
Tai reiškia, kad traškučiai nebetinka. Sausainius irgi galite palaidoti – visus iki vieno, su visomis spurgomis ir bandelėmis. Šiuos produktus reikia vartoti dar šiltus, o tai reiškia – gaminti pačiam. Be to, parduotuvėje esantys konditerijos gaminiai sudėtyje turi tokių priedų, kokius paprastai gauna tik gamyklos. Paprastam vartotojui jie neparduodami, nes yra nuodingi ir apskaičiuoti pilti į didelius kiekius mišinių. Vaisiai ir daržovės, jeigu turi blizgią, šiek tiek netgi lipnią odelę, yra purkšti. Juos vertėtų plauti karštu vandeniu. Labai sveikai atrodantys obuoliai iš Lenkijos ir tolesnių šalių savo sudėtyje turi nuodų nuo užsilikusių insekticidų. Verčiau vaisius ir daržoves pirkti turguose ar mugėse. Geriausiai ekologiškuose. Arba užsisakyti iš ūkių – taip jūs padėsite egzistuoti ūkininkams, kurie tikrai mielai pasidalins savo išaugintomis gėrybėmis už tas pačias, o gal net mažesnes kainas.
Tas pats galioja žirniams ir pupelėms. Konservuoti jie gali turėti nenuspėjamų medžiagų.
Pamenate, ką sakiau apie nuolatinė įtarumo būseną? Skaitykite etiketes, tačiau nepasitikėkite. Netgi tuose produktuose, kur rašoma „be konservantų“, jų vis dėl to yra. Galbūt ne visuose, tačiau daugumoje.
Sveikas maitinimasis reiškia dar vieną dalyką – viską teks gamintis pačiam (-iai). Ir gana dažnai, nes ką tik paruoštą maistą patartina tuojau pat ir suvartoti. Atsiminkite – laikas suskaldo maistinguosius elementus į sudėtines dalis, kurių organizmas nebenori.
Tas pats galioja ir skystam maistui – sultims.
Sulčių kombinacijų yra nepaprasta gausybė. Įdomiausia, kad sultys gali tarnauti kaip visiškai pilnavertis maistas, su sąlyga, kad jos išspaustos iš vaisių, o ne nusipirktos. Su sultimis taip pat gausite vitaminų ir mineralinių medžiagų. Kai kurie sulčių mišiniai vartojami tam tikriems negalavimams šalinti. Išspaustas sultis išgerti reikia tuojau pat, geriau jų neatsidėti rytdienai.
Neturite laiko?
Hmm, o gyventi sveikai norite? Tuomet suraskite to laiko.
Kai pradėsite domėtis sveiku maistu, automatiškai gausite atsakymą, KIEK valgyti. Tai priklauso nuo daugybės veiksnių – pomėgių, judrumo, darbo pobūdžio, skonio, skrandžio išsiplėtimo (kad sumažintumėte, reikės trupučio kantrybės), ir kai kurių sveiko maisto rūšių vartojimo specifikos. Beje, dar pagelbės taisyklingas kramtymas, kurį irgi ne visi moka. Vertėtų taipogi atsisakyti negero įpročio „suvalgyti, kol nesugedo“. Jeigu abejojate produkto šviežumu – išmeskite. Skrandis – ne šiukšliadėžė. Verčiau dažniau apsilankykite parduotuvėje ar turguje.
Pabaigai paminėsiu porą dalykų, kuriuos sužinojau per pastarąjį pusmetį. Negarantuoju, kad tai absoliuti tiesa. Pavadinkime tai gandais.
• Paskutiniu metu dauguma produktų, kurie priskiriami „be konservantų“ grupei, savo sudėtyje turi pavojingų konservantų, tik apie juos vartotojui nepranešama.
• Geriausia vitaminus ir mineralus gauti iš žolelių arbatų, tačiau žolelės turi būti rinktos ekologiškose vietose. Turiu galvoje ne kinietiško tipo arbatžoles, tačiau liepų žiedus, čiobrelius, mėtas, avietes, kraujažoles, dilgėles ir t.t. Informacijos apie augalus galite rasti internete.
Kompleksiniai bei paprasti vitaminai, parduodami vaistinėse, pasirodo, nėra veiksmingi. Jų organizmas neįsisavina, kadangi pastarieji neturi nešamosios medžiagos (Žuvų taukai nesiskaito).
[Truputį ne į temą]
• Vaistai, esantys Lietuvos vaistinėse, 70-80 proc. yra eksperimentiniai. Būtent todėl jų kaina yra įkandama paprastam vartotojui. Nepasitvirtinus bandymų programai, jie paprastai atšaukiami, tyliai pašalinami iš vaistinių. Vienas pažįstamas medikas pasakojo, kaip viena pacientė po atšaukimo ieškojo reikalingo vaisto, kuris, pasirodo, buvo absoliučiai neveiksmingas. Nors moteriškė tvirtino, kad jai padėjo. Manau, lygiai taip pat jai būtų padėjęs ir švęstas vanduo tame pačiame buteliuke...
Prisiminkite, kiek pastaruoju metu buvo iškilusių skandalų dėl vaistų atšaukimų.
2007. Aurimas G. |
|