|
Straipsniai
| Kibirų reklama |
Žvelgiu į televizoriaus ekrane dainuojantį Joe Cocker ir matau – dainininkas stovi vietoje apžiojęs mikrofoną. Dainuoja gerai. Šalia jo šoka kelios samdytos šokėjos. Pats dainininkas nešoka. O kam jam šokt? Dar nusidainuos...
Dainuoja Stingas (gerbiu už originalią kūrybą). Stovi su gitara rankoje, groja, kartu dar padainuoja... Šokt nešoka, nes su gitara rankoje dar apsišiks bešokdamas. Jeigu kas jo gyvo garso koncerte ir šoka, tai kelios žiūrovės.
Bet tai užsienio pavyzdžiai. Žvelkime arčiau.
Dainuoja Jurga. Šokt ji greičiausiai niekada nešoks, nes dainuojant gyvai reikia stengtis. Už tai ją ir gerbiu.
Kaip ir Mamontovą, kuris nebent pašokinėja iki garsui nepavojingos ribos. Mamontovui ir taip su balseliu nekas – jam kaip tik reiktų mažiau šokinėt...
O štai į sceną išeina Mokinukės. Jaunos dar mergičkos, užtai prisidažiusios iki trisdešimties metų lygio. Jos smarkiai šoka. Labai daug šoka. Jeigu pastatytum stulpą, jos ten netgi labai sušoktų.
Specifinis jų šokio elementas – žiopčiojimas į mikrofoną. Jeigu koks piktas dėdė iš fonogramos išmestų žodžius, atrodytų nykiai.
Kitas panašus pavyzdys – 69 danguje, Mango, Marijonas... Nors ką čia – 90 proc. visų dabartinių pradedančiųjų naudoja tą pačią schemą – įrašo studijoje fonogramą ir eina mokytis šokti. Labai retas kuris mokosi ir šokti, ir dainuoti vienu metu. Nes žino, koks mekenimas gaunasi. Vienintelis istorijai žinomas tokių pastangų rezultatas – Ruslana Eurovizijoje.
Jeigu girdėjote apie pastaruoju metu Mamontovo inicijuotą gatvės muzikos projektą, pasidomėkite, sekite naujausius įvykius. Garantuoju, kad jeigu vyks koncertas, jame nedalyvaus nė viena pašokti mėgstanti grupė. Dainuoti irgi reikia mokėti.
Originalūs šiuo atžvilgiu japonai – kibirą ant galvos ir net labiausiai nemokantis dainuoti per mėnesį bus solistas.
Kibirai dabar pigūs.
2007. Aurimas G. |
|