|
Straipsniai
| Nepriklausoma žiniasklaida |
Gana įdomus terminas, tiesa? Kvailesni kaipmat susidomėtų, nuo ko gi ji nepriklausoma.
Oficialiai – nepriklausoma nuo politikos ar finansinių rėmėjų įgeidžių.
Neoficialiai - ...
Tarkime, neoficialiai tokia neegzistuoja. VISOS žiniasklaidos sritys yra priklausomos, net jeigu vadinasi nepriklausomomis. Pirmiausiai ši priklausomybė atsiranda dėl savininko ar redaktoriaus ryšio su priemone. Tai žmonės. O jeigu jie yra žmonės, tai neišvengiamai turi turėti savo nuomonę, įsitikinimus.
Jie nori valgyti, turėti stogą virš galvos. Jiems būdingi mirtingo žmogaus poreikiai. O jeigu žiniasklaidos priemonė yra vienintelis savininko ar redaktoriaus pragyvenimo šaltinis, tuomet ji yra priklausoma dvigubai.
Pavyzdys – firma nori reklamuotis žiniasklaidos priemonėje, kažkiek, vidutiniškai arba net smarkiai iškraipydama realią padėtį. Redaktorius tai žino, tačiau siūlomi už reklamą pinigai tokie, kad atsisakyti reiškia nieko negauti. Ir jis paima. Automatiškai vietoje žiniasklaidos paskleidžiama dezinformacija. Priklausomybės ryšys pasireiškia per redaktoriaus norą uždirbti.
Kitas pavyzdys. Leidinio savininkas niršta ant ponios X dėl asmeninių priežasčių. Redaktorius gauna straipsnį apie tai, kad toji pati ponia vaikų namams skyrė labdaros. Jis norėtų šią gerą žinią paskelbti žmonėms, tačiau ateina įsakymas „iš aukščiau“ – šios informacijos mes neplatinsime. Taškas.
Panašūs priklausomybės požymiai gali pasireikšti dėl įvairių įsitikinimų, santykių, buvusių konfliktų. Spauda šioje srityje turi didžiausią galimybę „nupriklausomėti“, kadangi ji turi menką grįžtamąjį ryšį. Interneto portalai šiek tiek daugiau nepriklausomi, kadangi jų konkurencija aštresnė ir yra gana stiprus grįžtamasis ryšys. Deja, šis ryšys dažniausiai koreguojamas iš vienos pusės – redaguojamas pagal norimas taisykles. Tarkime, niekinantys žydus niekada negalės to pasakyti garsiai, nebijodami už savo įsitikinimus būti nubausti. Portalai yra „pririšti“ prie etikos normų, lygiai kaip ir visos kitos žiniasklaidos priemonės. Tačiau etikos normos ne visada atspindi vidutinio tautos žmogaus charakterį ar įsitikinimus.
Antra vertus, stipri grįžtamojo ryšio korekcija sukelia gana greitą atmetimo reakciją – vartotojai ima ieškoti palankesnių terpių, kur gali reikšti savo nuomones, bendrauti, keistis informacija.
Taigi, nepriklausoma žiniasklaida yra iš principo neįmanoma, kol ją atstovauja bent vienas žmogus. Tikroji nepriklausoma žiniasklaida yra utopija, jos bruožus galima nusakyti tik teoriškai – priemonę turėtų valdyti kažkoks nepriklausomas, užslaptintas mechanizmas, jokio žmogiško kišimosi į vidinius procesus. Visa informatorių informacija turėtų būti kažkokiu nenusakomu būdu patikrinama, ar tai nėra dezinformacija. Ir jokio išorinio blokavimo, kadangi tokia priemonė turėtų pateikinėti utopines tiesas, kurios šiais laikais būtų nepalankios daugeliui.
Manau, tokia utopinė sistema būtų nedelsiant uždrausta. Nes ja nebūtų įmanoma manipuliuoti, jos kontroliuoti.
O tokių dalykų mes bijome, ar ne?
2007. Aurimas G. |
|